Tik vakarop, pro eglės šaką,
Kai vakaras šešėlius klojo,
Nušvitęs saulės rausvas ratas
Per mišką spinduliu pamojo.
 
Galbūt žadėjo jau rytoj
Aukščiau dangum keliauti,
Žiemos dienoj, tokioj trumpoj,
Ilgiau leist pasidžiaugti.
 
Taip noris sniego, jo šviesos,
Mėnulio balto tako,
Saulėtekio gaisrų languos,
Iškritusio sidabro.
 
Yra vilties, dar tiktai sausis,
Gal ras net pūgos kelią,
Žalia pušis vaitos, linguos,
Kai vėjas lenks šakelę.