Pakibo žiemą ant pušų spyglių lašai –
Dangaus vėlyvas bei nelauktas prakeikimas
Rudens naktims.
Jas savo širdyje nešeis –
Net gyvenai tenai, kol balsas neužkimo.
Kol neužkimo tavo liūdesys, gėla –
Beprasmiška minėt gelsvus lapus ir lietų...
Mieloji mano,
Praeities jau nebėra –
Laimėjusių nėra, nėra ir nugalėtų.
Nėra tiesos, kada ji būna alkana
Besaikio geismo, artumos, atsidavimo.
Yra tik čia, dabar...
Yra dar dargana diena –
Paniurus, nuolanki, nes vėl savy parimus...
Nebežinai pati, kas gali labiau žeist –
Ar naktys, ar ruduo?
Kad žiemos dabar tokios?
Nesugebi atleisti ir nenori teist –
Netgi nemokantys tikėt mylėti moka.
Gal niekada jie nepajėgs suprast –
Nepyk –
Lašai nukris, o pušys ir per speigą lieka žalios.
.....................................................................................
Prakeikimu tu pati sau dabar tampi,
Jeigu manai, jog mylintys atleisti to negali...
2018 m. sausio 3 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2018-01-08 23:08:01
sužavėta. man tai pažįstama.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-01-08 09:38:57
Skausmingai laša.