Nesakyk, kad pajausti nenori,
Spaudžiant speigui už lango, žiemos.
Priešais ugnį jaukiam savo guoly
Atsigerti arbatos karštos...
 
Ir klausyt, kaip kažkur kaukia šunys
Į mėnulį pakreipę nasrus.
Upės traukia ledinę kepurę,
O dangus toks žvaigždėtas, gilus.
 
Kažkodėl per šalčius ypač girdis,
Kaip nutolsta nakty traukiniai.
O tos naktys žiemos – tokios ilgos
Ir avių suskaičiuota šimtai.
 
Su aušra užu durų guls pusnys,
Tartum cukrų lig kelių teks brist...
O vaikai bus išdykę, neklusnūs
Ir nuo pirštinių sniegą laižys...

Kada nors ne sapne gal ir bus taip,
O jei ne, žiemos vardas teliks...
 
2018 m. sausio 2 d.