Tu nusirengusi nuogai, lyg medis rudenį vėlyvą,
Ant balto tik juodom raidėm, gal kiek teisingai,
gal kiek iškreiptai, juk saulė irgi aukso spinduliais nebyra. 
Kiek su fantazijos spalvom, su potėpiais minčių poeto,
Nors tiek toli dar iki jo, ne tas svarbiausia,
Vardas niekuo dėtas.Tiesiog taip norisi rašyt,
Lyg žaislas mažam vaikui, tiesiog taip norisi mintis dalint
Už dyką, grašio neprašyti. Ir kas jį duos, ir kas gi jas skaitys?
Nebent kvailys koks iš kitos planetos, bent tiktai aš jau taip
Manau, pati skaitau, man skleidžiasi jose jausmų pasaulis.
Jis čia visai kitoks, nei iš tiesų, po dangumi ir saule.
Tu nusirengusi nuogai, šiek tiek, tik rūko šydu prisidengus,
Permato čia tave beveik visi kiaurai ir bando įsiskverbt
Į tavo vidų. Ir išrengia tave čia dar labiau
Nei tu manei, už dyką, be sudilusio skatiko...