Aš nieko negaliu papasakot apie save,
Nes tektų nuolat aiškint bei kartotis –
Kad buvo traukiniai, kad buvo stotys...
 
Einu dabar,
Einu tebesirinkdamas gatves
Kas kartą tik kitas  –
Asfalto, akmenim grįstas,
Siauras, plačias, tuščias, minioj paklydęs...
Bandau surast save ir dar tą kitą –
Išoriškai panašų, bet viduj –
Ir vėl ne tas...
 
Nebesustodamas –
Tolyn, gilyn, į vidų vis –
Arčiau savų ar svetimų gal klodų –
Gal pamirštų, o gal neišnaudotų,
Kur nuosėdų dugne –
Žuvis...
...........................................................................
 
Veikiausiai viską pasakys apie mane kiti –
Kol kas taip pat tylėję, tad bandys kryžiuoti.
Tik ne kaip Kristų –
Kalt galės vien žodžiais.
Tiesa ar ne,
Tačiau nebūna žodžiai juk tušti.
 
2017 m. spalio 31 d.