Kai iš balos pasėmei mėnulį
Ir išlaistei lietum ant takų,                      
Iki šiolei ant gruodo jis guli,      
Nes pakilti nuo žemės sunku.   
                        
Stebi žvaigždės lyg alkano akys. –                  
Gal žvėries, o gal paukščio plėšraus?
Juk, prisimenu, tu esi sakęs,
(Nereikėjo net man tavęs klaust),

Kad mėnulį pavogti norėjai               
Ir tik man dovanot suvisam.              
Žiba sausy kaip gruody žibėjo,                           
Tik jo nieks neįstengs pasisemt.
- - -

Bet kaskart vos už vartų išėjus
Mėnulius du regiu pilnaty –
Vienas žemėj akis pražiūrėjęs,
Kitas slepias aukštai debesy.