Galim vėlei nuo nulio kalbėt
Apie rėmuos įspraustą miražą
Ir, jog kartais prireikia kėdės,
Kad regėtum pasaulį ne mažą.
 
Būna, tenka suprast, kad esi
Tartum vikšras kokono apsiauste,
Iš kurio, saulei tekant, drugys
Tiesia sparną nė sykio nelaužtą.
 
Kartais veidrodžiai būna kreivi
Ir nenoriai dalinasi tiesą.
Tada pirštais šešėlius lieti
Skaudžiai jausdamas kontūrą vėsų.
 
Nei suprast, nei žinoti gali,
Kad auksinės retai kimba žuvys...
Ir ilgai drmzlinam vandeny
Ratilais šaltas nerimas plūs vis...
---
Siūlai vėlei nuo nulio tikėt
Apie pasakų pabaigą gražią.
Lyg užsnūdus senelė – kėdė –
Apsiverčia.
Kartu ir miražai.
 
2018 m. sausio 1 d.