Kai ilgesys prišals prie tavo lango stiklo,
Zylė, šermukšnės uogą lesdama, pabels –
Ateis tikra žiema.
 
Kažkas, atrodę tikra,
Pavirs tik paskutiniu žiedlapiu obels.
Ir nuplasnos lyg viendienis drugys į liepsną,
Liepsna vaškinės žvakės –
Vėjyje užges...
 
Ateis tikra žiema.
Joje tu nesislėpsi
Įtikinėdamas save –
Tegul, tai kas...
 
Tai kas išties –
Dabar net dar baltesnis sodas,
O paukščiai ryškesni, gėlė tokia trapi,
Kad net bijai priliest.
Ir tik šalta atrodo,
Nes juk matai, kaip tirpsta, jei su ja kalbi –
Nuo tavo kvapo, lūpų ar šiltesnio žvilgsnio,
Atodūsis gilus ir ašara nuslys...
 
Kokia skaidri tyla –
Girdi, kaip medžiuos tvinksi
Net po žieve jų širdys –
Syvuos jaudulys...
.........................................................................................
 
Ateis tikra žiema ir ten tu pasiliksi –
Jei niekada nelis...
 
2017 m. gruodžio 20 d.