Reaguoju savaip. Į pasitraukiantį skausmą. Į stojančią tuštumą aplink. Siela dūksta, stūgauja lyg mažas vilkelis. Vaikštau taku, kuriuo jau negaliu namo pareit.Ten, kur drebulės šakos saugojo džiaugsmą. Sena obelis nokino vaisių būsimam rudeniui.
Ten už šulinio glaudžiasi mano vaikiška paslaptis. Einu iš nūdienos, iš tuštumos atminties taku. Niekam to ėjimo neįsūdau. Tai ko nerimsta vėjai aplink. Lyg būčiau kliuvinys jų egzistencijai. Keista toji tuštuma. Praveria duris ir užtrenkia. Prieš nosį. Man pačiai. Sunku, kai taip. Nei susidraugauti, nei velniop pasiųsti. Ji savo žaidimą žaidžia. Aš per sena žaisti. Nenoriu jau. Noriu gyventi. Tuštuma moralizuoja klaikiai. Moralais grįstas kelias niekur neveda. Suku į šalį. Pro seną ievą, kaip ir aš su viltimi pavasario lūkuriuojančią. Su nerimu abi, ar sulauksim. O ko jai nerimaut. Ji geresnėje pozicijoje nei aš. Nebent žmogaus kirvio ar pjūklo baiminasi. Nes juk jau sena. Bet ir sena ieva kvepia, kai sužysta. Graži lyg nuotaka prie altoriaus, duodanti meilės ir ištikimybės įžadus. Ieva mane supranta. Kaip niekas kitas. Nei šneka, nei šnekina. Tik apkabina nuogomis šakomis, neleisdama tuštumai užkariaut mano esmės. Rimstu. Dar tamsu. Bet rytas jau, ir jis turi prasmę. O kokia vakaro prasmė? Nejau tik ta, kad aplink ir sieloje atvertų tuštumą, nuvydamas skausmą. Jau geriau skaudėtų. Su skausmu moku susitarti ir sutarti. Su juo galima bendrauti kaip lygus su lygiu. Absoliuti darna. Santykinai, žinoma. Su tuštuma ne. Ji pati sau ponia. Paglostau ievos liemenį. Šiurkštus, vietomis gumbuotas. Jaučiu, kaip paleidžia mane jos šakos. Eiti toliau atminties takais ar grįžti? Kodėl žmogaus gyvenime tiek daug dilemų, kurias esi priverstas spręsti? Lyg neužtektų tiesiog gyventi. Deja. Be jausmų, dar duotas ir protas. Analizuoji save, kitus, išradinėji, atrandi, kuri, griauni, vėl kuri. Be galo be krašto ir nepamatai, kaip bėga laikas. Laiko juostoje jie visi įrėžti ir tos įrantos niekaip negalima išnaikinti. Kaip ir tuštumos. Ji gaji. Vaikštai tarp žmonių, gyveni tarp jų, girdi jų šneką, jauti jų kvėpavimą. Bet keistai per nuotolį. Tuštuma į tavo esmę jų neįleidžia. Judu atgal. Atminties takai lieka už nugaros. Skausmo nėra. Tuštuma šypsosi ironija, kad be jos niekaip. Ar tikrai niekaip? O gal aš pati bijau prarasti tuštumą kaip praradau skausmą. Juk kažką turėti reikia. Į kažką atsiremt. Ieva juk jau praeityje. Veik anapus, o aš dar šiapus. Praradimų daugiau nei atradimų. Būtent praradimuose manęs didžioji dalis. Mažesnioji atradimuose, kurie galbūt dar bus. Ir galiausiai užpildys tuštumą. Jei ne manyje, tai bent aplink mane.

2016-12-08