priešpilnis mėnuo
šėliojo naujametę naktį
stojo pilnatis
 
Gūdi tyla. Vilnius pavargo, išnaudojęs visas atsargas – prieššventinės ruošos, skubėjimo, renginių, pinigų, alkoholio, lūkesčių, petardų, sveikinimų, linkėjimų. Susiskaičiavo žuvusius, sužeistus, aptarė kažkelintos įžymybių santuokos vestuvines sukneles, papuošalų karatus.
Paskutinę praėjusių metų dieną sodriai lijo nuo tamsos iki tamsos, bet lietus šventinio šėliojimo neužgesino. Virsmo naktis buvo ūkanota, netoli tebuvo matyti spalvotų fejerverkų ugnelių trupiniai, ilgai nesisklaidė smogas.
Šiąnakt pagaliau stojo tyla. Spėlioju, kas tam turėjo didžiausią įtaką – nuovargis, straipsnių feisbuke antraštės apie mokesčių sistemos pertvarką, kainų kilimą, korupciją aukščiausiose valdžios sluoksniuose, naujas prekybos alkoholiu taisykles? Ar tai, kad stojo pilnatis?
Mudvi šiąnakt nemiegojom – sergėjom miegančiųjų ramybę, tylą mieste, atmintį. Mudvi senos, daug atsimenam, turim apie ką patylėti.
Dar ir dar kartą nugailiu, kad nemoku piešti, tapyti, o taip norėtųsi visa tai, ką matau pro žaliuzes, nupiešti – sau laikas nuo laiko pasižiūrėti, prie progos parodyti tiems, šią naktį pramiegojusiems. Pakviesti pabūti, patylėti drauge. Tik kaip nupiešti nerimą, rūpestį, dvejones, svajones – ką atneš Naujieji metai?
Mano langas Šiaurės miestely, bet tikrojo jo nesu mačiusi, tik tokį, baigiamą siaubti godulio viesulo. Gerai tai ar blogai? Kiti laikai, kiti poreikiai, supratimas. Turi ateiti nauja. Pagalvojau ir suabejojau – ar tikrai atėjo nauja? Kuo nauja – forma ar turiniu?
Senasis Šiaurės miestelis buvo užstatytas vienodos formos, plytų spalvos kareivinių nameliais. Man nereikia šauktis vaizduotės, jų dar yra išlikę, matau kasdien, bet jaučiu, nebeilgai matysiu, nes tai tik laiko klausimas, kaip greit susitars valdžia, verslininkai dėl įtakos sferų ir sklypų kainų ir tų praeities reliktų neliks. Bent vieną paliktų, kad ir tą, kur dabar yra darbo birža.
Ar tai, ką vietoj nugriautųjų pastatė, yra nauja? Neabejotinai! Daugiaaukščiai, su liftais, sugrūsti vienas prie kito. Butai, butai, kuo daugiau butų. Pinigai, pinigai.
Į mano stebimą plotelį dangaus įsikrausto mėnuo – pilnatis. Į laikrodį nežiūriu, bet manau, kad jau gerokai po pusiaunakčio.
Anais laikais tas pats Žirmūnų mikrorajonas, prie kurio glaudėsi Šiaurės miestelis, už tokią pat daugybę vienodų gyvenamųjų namų, taikliai pavadintų chruščiovkėm, gavo sąjunginį apdovanojimą. Mėginu pasitikslinti internete. Taip, rašo, kad tai buvo pirmasis tokios masinės statybos mikrorajonas, aniems laikams pažangiais metodais ir medžiagomis pastatytas brolių Nasvyčių, tik apie apdovanojimą nė žodžio. Pilnatie, bet mudvi juk atsimenam?
Kas dabar kitaip? Daugybė tokių pat gyvenamųjų namų, vienodo stiliaus, su kur ne kur išlikusiom karpom, šašais –  senaisiais kareivinių nameliais. Tik tie naujoviški namai dar  neturi pavadinimo. Turės, liaudis sugalvos. O aš jau dabar jaučiuosi gyvenanti kareivinėse. Tai kas pasikeitė?
Po mano langu stovi toks vienas šašas, matyt, neprijungtas prie bendros šildymo sistemos, nes naktimis iš kamino rūksta dūmelis ir man primena kaimą. Ir ten kažkas nemiega?
Nuo vakaro nepravažiavo nė viena mašinytė, neprabėgo šuo. Ar tokia pat buvo naktis po Naujųjų tada, prieš sausio įvykius? Kas laukia dabar? Nebėra Šiaurės miestelio, tankų, bet nugara perbėga šiurpuliukas – viskas taip arti. Tiesa, tankai kitokie, modernesni, bet tankai yra tankai. Tokia tyla, tokia ramybė. Vilnius miega, ramus, antraštes feisbuke paskaitys, kai nubus. Tik mudvi su pilnatim, tik paskutinis Vilniaus kūrikas nemiegam. Kai pilnaties kraštelis jau slepiasi už kareivinių namelio kraigo, pasirodo, kad ji man pamerkė akį.
Tikiu, pilnatie, tikiu. Išgyvensim, kas benutiktų. Labanakt, Vilniau!