Tarsi į dykumą, į seklumą pakliuvęs laivas
Žmogus vis ieško išeities, nuo potvynių, 
Atoslūgių nusvirę rankos negali nuramint
Pavargusios širdies. Sudrėkę akys vis į dangų
Žiūri, vis tikisi vilties, nes pats, tarsi Tamošius bekepuris,
Šios žemės svečias, kol dangus pakvies.
Vieni tvirti ir stiprūs tarsi plienas, kiti menki,
Lyg smilga pakelės, per ilgos ir per sunkios tapę dienos,
Todėl palūžta lyg sausros nualinta žolė.
Kalėdos, rodos, visus kelia ir glaudžia vargšus ir luošius
Kartu prisėst prie kūčių stalo ir viltimi uždegt kitus.
Pasidalinti duona, vandeniu, gal vynu, na neraugintu,
Aišku, – kitas nuodėmė,, na ką aš čia dabar kalbu,
juk pasnikas prieš kūdikėliui gimstant, juk tuoj nušvis 
Vilties žvaigždė.