Prikalsiu save aš prie kryžiaus –
Nemoku išdrožt –
Plastikinio...
Ir angelu Žemėn sugrįšiu.
 
Ir šauksiu, ir verksiu užkimus –
Koks niekšas tas mano kalėjas
(Pati kad kaliaus, nieks nežino)!
 
Ir melsiuosi miesto alėjoj,
(Efektą pasiekt – prie rožyno),
Kokia nuodėmė imt plaktuką,
Turėti vinis, netgi ranką...
 
Nes gali tekt kaltis ir dukart
Ar tris, jeigu tiek neužtenka,
Įtikinti žmones –
Šventoji.
 
... Adventas.
Galiausiai pasnigo,
Tad šalta visiems basakojams,
Tad šalta visiems giesmininkams.
Ir plastikas šąla...
 
Tik medis
Palieka toksai, koks ir buvo.
Tai kas, jog lapus nusimetęs,
Žievė išranduota, apdžiūvus,
Bet šakos link debesų tiesias,
O šaknys į dirvą įaugo...
 
Todėl visada stovi tiesiai
Ir matė gyvenime daug ką –
Kaip kyla kažkas,
Kažkas krenta,
Lakštutės kaip varnom atvirsta...
 
Galbūt jau šimtasis Adventas –
Jis medis,
Jis paprastas skirpstas.
Ir jei atgailaus –
Negirdėsit –
Ne miniai šnabždės maldą –
Vėjui,
Kad kartais niūrokas pavėsis...
...................................................................
 
Bet stengsis nelinkt –
Nusidėjau...
 
2017 m. gruodžio 15 d.