Kalėdiniai stebuklai vaikšto vakarais,
Kalėdiniai stebuklai ropščiasi į medį –
Žėruoja sidabru – kad tau kiti atleis.
Ir žiba mintys tos... Ir joms žibėti leidi...
 
Nes pats žinai dėl ko – buvai per daug ūmus,
Na, karštakošis juk, vis bandęs virti košę –
Ne dujinėj viryklėj, o lauže prie namų
Eglutės ugnyje, kurią visi tik puošia.
 
Daužei tu žaisliukus, kol pats nesuskilai
Į šukeles mažas, kol jas apklojo snaigės...
Argi esi kitoks, jei viskas atbulai?..
Tada nusprendei dar – kitiems atleisti reikia.
 
Ir vėl žinai kodėl – gal jų nesupratai,
Galbūt kadais ryte užkliuvo tavo koja...
Nušvito vakaras kažkaip labai baltai –
Barzdotas senis, kai mintis maišu užklojo.
....................................................................................
 
Kalėdų stebuklus dalija vakarais,
Kalėdiniai stebuklai nukrenta iš medžio.
Tačiau nerasi jų, jei bus per daug vėlai,
Nes nesutiksi tų, kas dovanėlėm keičias...
 
2017 m. gruodžio 25 d. 07.15.