Ant ištuštėjusių rudens laukų
Ražienos jau bolavo.
Ant pakirstų nuo ilgesio sparnų
Lietus tik aimanavo.
Kai ilgesys palaužia sielą,
iš ilgesio sparnai pakilti nebegali,
Širdis perskilusi pusiau
Skausmu rasoja, atrodo, kad
Likimas kiša koją. Kai negali
Pamiršt prisilietimų, kai trūksta jų
Lyg dykumai vandens, kai mylimo
Šešėlis tik sapne aplanko,
Eini klaidžiom gyvenimo uolom.
Ir lauki, kad ištiestų meilė ranką.
Pažadintų, priverstų širdį suplazdėt
Ir lyg drugeliui margasparniui
Į žydinčias lankas išlėkt.
Tikėjimas įžiebia viltį ir meilės
Kibirkštys nerimsta. Jauna širdis
Ištroškusi mylėti ir akys dega,
Šypsena veide nedingsta.