Tyli – tegu ir sniegas tyliai krinta
it pasaka balta dangaus
ant žemės, ant laukų, ant rankų
tartum išganymas viduržiemy žmogaus.

Tegu vienovėje baltai nušvinta,
kai šventą jungtį su visais gali pajaust,
kai žiebias aikščių ir dausų žibintai,
kai snaigė tirpstanti šviesi tau skruostą praus.

Gal džiaugsies, gal raudosi tąkart vienas,
gal skęs širdis garsuos giesmės,
ir tartum nuotakos vaidensis žiemos,
snaiges vėl valsui vėjas kvies.

Dar nors akimirką taip tyrą vieną,
žvaigždelę vidury nakties!