Laiškuose tau nebus žodžio skauda,
Neprašysiu gailėt ir gailėtis…
Dieną eisiu iškėlusi galvą,
O nakčia – vėl skylėta kaip rėtis...

Guosis kartais senamiesčio brukei
Liūdnas, vienišas žingsnių kaukšėjimas.
O tos ašaros… Kam gi jos rūpi?
Kaip nerūpi drugys šaltin vejamas…

Gal pasieks tave laiškas be žodžių –
Kartais juk patylėti užtenka…
O tyla – leisis snaigėm vienodai
Ant sušalusių vakaro rankų...
------
Jei išdrįsi, stovėki po langu,
Jei norėsi – rask žiemą aviečių.
Aš paleisiu į sningantį dangų
Drugelius… 
Ir daugiau – neskaudėsi...

2017 m. gruodžio 17 d.