Pradžiai bus kibirkštis
Ir išplėš iš tamsos sąstingio mintį,
Kuri lies, kuri bėgs, kuri degs
Nepalikdama abejingų.
 
Iš būties nebūtin
Per pavasarį, vasarą, rudenį
Ir sugrįš, ir užges,
Kad ir vėl kibirkštim atsibustume.
 
Ar girdi? Ar buvai su manim,
Kol nespėjau išeiti?
Susitikim kada
Prie puodelio arbatos,
Kai nereiks skubėti gyventi...
 
Ne, nesigailiu nieko! O tu?
Dar sugrįšiu ne kartą į ratą –
Suksiuos taip, kad apsvaigtų galva,
Ta galva, kuri nesuprato.