Pasenkim

 
Nėra prasmės apgaut save – pasenkim.
Ne išvaizda –
Dabartimi, daiktais,
Kurie dar mūsų širdžiai yra brangūs,
Tačiau ne pusbrangiai tiktai.
 
Tie artimi, savi –
Lyg talismanai,
Lyg tėvas – sūnui, dukrai – lyg mama.
Nes ką lietei, matei –
Taip pat ir mano.
 
Ir nesvarbu, kad tolima
Senatvė dar tikrai ateis tikroji –
Neatsiklausus...
To net nejunti,
Kai savo veidą veidrodžiu užkloji –
Kasdien esi vis ta pati...
 
Todėl žiūrėkime tik į kamputį –
Už nugaros bus tai, ką jau turi –
Šviestuvas krištolinis,
Gal lemputė,
Galbūt langai atidari...
 
Bet kokiu atveju –
Ne tokie ryškūs –
Ryškesnės akys, lūpos ir plaukai.
Tad apsisukusi, prašau, sugrįžki –
Save ir čia tu palikai.
 
Netgi tada, kai vos duris uždarius,
Rytoj žadi ateiti arba ne...
..................................................................
 
Aš rankeną nuspaudžiu ir delne
Jaučiu, kaip sensta viskas,
Ko mes nepadarėm...
 
2017 m. gruodžio 9 d
kaip lietus

2017-12-19 10:54:22

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): aurimodalia

Sukurta: 2017-12-21 19:06:22

Senėjimas tikriausias siurprizas ,}

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-12-19 13:15:07

manau, artima kiekvienam ...

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2017-12-19 11:32:12

Kiekvienas daiktas tarsi gyvas, nes juose pasilieka dalelė mūsų. Kaip visada išjaustos eilės.