Nėra prasmės apgaut save – pasenkim.
Ne išvaizda –
Dabartimi, daiktais,
Kurie dar mūsų širdžiai yra brangūs,
Tačiau ne pusbrangiai tiktai.
Tie artimi, savi –
Lyg talismanai,
Lyg tėvas – sūnui, dukrai – lyg mama.
Nes ką lietei, matei –
Taip pat ir mano.
Ir nesvarbu, kad tolima
Senatvė dar tikrai ateis tikroji –
Neatsiklausus...
To net nejunti,
Kai savo veidą veidrodžiu užkloji –
Kasdien esi vis ta pati...
Todėl žiūrėkime tik į kamputį –
Už nugaros bus tai, ką jau turi –
Šviestuvas krištolinis,
Gal lemputė,
Galbūt langai atidari...
Bet kokiu atveju –
Ne tokie ryškūs –
Ryškesnės akys, lūpos ir plaukai.
Tad apsisukusi, prašau, sugrįžki –
Save ir čia tu palikai.
Netgi tada, kai vos duris uždarius,
Rytoj žadi ateiti arba ne...
..................................................................
Aš rankeną nuspaudžiu ir delne
Jaučiu, kaip sensta viskas,
Ko mes nepadarėm...
2017 m. gruodžio 9 d
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-12-21 19:06:22
Senėjimas tikriausias siurprizas ,}
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-12-19 13:15:07
manau, artima kiekvienam ...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-12-19 11:32:12
Kiekvienas daiktas tarsi gyvas, nes juose pasilieka dalelė mūsų. Kaip visada išjaustos eilės.