Nu tiesiog nebegaliu tylėti. Teko skaityti diskusiją apie meilę vaikams. Kuo daugiau skaitau, tuo apmaudžiau darosi dėl tokio žmonių supuvimo. Sumaterialėjęs pasaulis iki beprotybės. Ar Jūs, mielos moterys, tikrai savo meilę vaikams matuojat būreliais, žaislais, kelionėmis, planšetiniais ir kitokiais kompiuteriais? Ar jūsų tėvai tokias vertybes skiepijo? Skundžiamės, kad tokie laikai dabar, kai be pinigų niekur nieko niekada, bet ar ne patys tą pradedam? Aišku, apie logiškąją pusę, kaip maistas, mokesčių susimokėjimas, apranga, nėra ką ir kalbėti. Bet.

Žinot, būdama vaiku, augau abiejose aplinkose. Nepritekliuje, kai ir 6 dienas tekdavo nevalgyti ir nemiegoti, nes nebuvo nei ko, nei kur. Ir, kaip vadinu, auksiniame narvelyje. Narvas ne todėl, kad uždarė ir laikė, o todėl, kad nemačiau pasaulio, nesijaučiau laisva, nesiplėtė pasaulėžiūra. Apie viską trumpai ir nuo pradžių.

Gimiau alkoholikų šeimoje. Kol neužsipuolėt, kad va iš kur tos „sapalionės“, pabrėšiu, kad alkoholizmas nėra paveldimas. Jis įgyjamas. Iš 6 vaikų, nusigėrė tik 2. Manau, kad tai geras skaičius. Mažiau nei pusė. Nors net 5 augom tomis sąlygomis. Kai mama mirė, man buvo nepilni 4 metukai. Daug sukrėtimų atsimenu. Mamą su praktiškai nupjauta koja. Tėvas, kuris mane, kelių mėnesių kūdikį, metantis į griovį viduržiemį. Visur tvyro cigarečių ir alkoholio kvapas. Maistas? Koks maistas? Kai paprašydavau valgyti, gaudavau lupti. Iki randų. Nes juk viską išleido alkoholiui. Jų skrandžiai pilni, apsvaigę, jiems gerai. O man reikia maisto. Kentėdavau. Ką daugiau gali padaryti 3 metų vaikas? Kai mama mirė, atsidūriau vaikų namuose. Net ir šiandien, prabėgus 20-čiai metų, geriausia, ką pamenu, tai kelios merginos, kurios su manimi žaidė, bendravo. Ne gražesnius rūbelius ar maistą. Bendravimą. Štai ką atsimenu.

Pasisekė ir įsivaikino taip pat nuostabūs žmonės. Vadinu tėvais. Nes jie augino, mokė, auklėjo. Bet darė didelę klaidą. Net ir užsiauginę savo vaikus, su trečiu darė vis tą pačią klaidą. Materializmas. Jiems atrodė, kad kai nieko nebuvau mačiusi, žaislai, gražūs rūbai, spektakliai, būreliai, būti geriausiai apsirengusiai mokykloje man daug reikš. Negaliu, žinoma, visko tik juodai spalvinti. Mama buvo ir geriausia draugė. Praktiškai visada galėjau ateiti ir pasišnekėti. Bet geriausiai suprato pinigų kalbą. Dar ir dabar klysta. Kai nuvažiuoju, ji laukia su jūros gėrybėmis, brangesnėm dovanom. O man užtenka tik pasišnekėti prie kavos puodelio. Nebūtinai ekologiškos, natūralios, labai brangios. Tiesiog nuoširdžiai, paprastai. Be pelėsinio sūrio užkandėlių. Tik mes.

Į klasės įšvykas siūlydavo važiuoti. Atsisakydavau. Pati. Ne draugų man reikėjo. Šeimos. Tėvai teisindavosi kone visiems „va nenori, nu kaip keista. Yra galimybės, pinigų. Nesuprantu, kodėl nevažiuoti.“ Kaip jie man tiek visko galėjo suteikti? Daug dirbo, nėrėsi per galvą, kad tik galėtų nupirkti man kuo daugiau žaislų, rūbų, nuvežti į keliones, leisti į būrelius. O žinot, kaip buvo? Sakydavau, kad einu į būrelį, o iš tiesų tiesiog sėdėdavau ir šnekėdavausi su draugais. Ne su tais išlepusiais su naujausiais telefonais rankose, kurių tėvai gerai gyveno. O paprastais žmonėmis, kurie vakarienei valgydavo dešreles su kečupu. Jie tikri žmonės, nenupirkti. Įdomu šnekėti apie gyvenimą, patirtį, o ne apie tai, kiek kainavo naujas žaislas iš reklamos.

Žinoma, nesakau, kad reikia izoliuoti vaikus. Galima leisti į būrelius, leisti lavintis. Bet daug labiau reikia įsiklausyti į juos. Ar jiems to reikia, ar mums? Čia mes, suaugę žmonės, suprantam pinigų vertę ir norim „nusipirkti“ geresnį gyvenimą. Vaikai nežino, kas tie pinigai. Jiems reikia tėvų, bendravimo, apkabinimo. Lavintis galima ir su vaiku. Mama profesionaliai piešė, bet mane vedė į piešimo pamokas. Daug mieliau būčiau piešusi su mama namuose, gamtoje.