„Žiema, ir vėl žiema... kaip ta balta neužtapyta drobė, kaip tas baltas, neprirašytas popieriaus lapas“, – šyptelėjo Vincentas šlepsėdamas įprastu taku link pašto dėžutės. Nors puikiai žinojo, kad laiškų seniai nei pats rašo, nei gauna. O ir gauti nebeturi iš ko! Tačiau – pripratimas.
Atidaręs dėžutę, žvilgtelėjo ir nustebo – laiškas. „Įdomu! Gal iš tėviškės?  O gal visai ne man? Gal per klaidą paštininkė įmetė?“ – suabejojo senis.
Pavartęs voką ir įsitikinęs, kad jam, Vincentas nuskubėjo į savo kambarį, susirado akinius ir atplėšė. Viduje tūnojo tik vienas pageltęs, sudžiūvęs beržo lapelis. Atsargiai, kad nesutrupintų, senis išėmė jį ir vartydamas rankose ilgai, labai ilgai galvojo ir svarstė. Ant voko nebuvo nei antspaudų, nei siuntėjo adreso.
„Gal tai – nuo žiogo, o gal nuo tos moters? – sukosi mintys. – Bet juk tai buvo tik sapnuose, o ne realybėje!“
„Greit Kalėdos, dabar – adventas, susikaupimo šventė“, – pagalvojo Vincentas, dėdamas beržo lapelį atgal į voką.
„Liūdna, labai liūdna! Su daug daug nežinomųjų, – samprotavo. – Gal nueiti į bažnyčią ir atlikti išpažintį? – netikėtai šovė mintis seniokui. – Bet ar kunigas supras tai? O gal pavadins bedieviu, satanistu ar dar kitaip, jei prisipažinsiu, ką sapnuoju“, – abejojo Vincentas.

Senis buvo ne iš tų, kurie skelbiasi esantys labai religingi, o turėjo savo nuostatą. Ir kai laidodavo savo artimuosius, prisiminė senis, išgirsdavo, leidžiant karstą į duobę, kunigo tokius žodžius: „Iš dulkės gimei, į dulkę pavirsi!“ – ir pamosikavęs krapyla, nueidavo.
„Tai jei į dulkę pavirsiu, tai kam atlikti išpažintį? Vis tiek kažkada nuleis į duobę, nori to ar nenori!“ – filosofavo senis Vincentas. – Tada bus jau ir nesvarbu.“
„Kometos skrieja ir sudega ore, nieko nelieka... ir Tavęs!“
 
Kažkada senis rašė:

Kai naktis,
it alkana vilkė,
praslenka pro mėnulio pilnatį,
vaikštau iš kampo į kampą negalėdamas užmigti,
sudėti akių…
 
Gal išvažiuoti, palikti miestą, išsikelti į kaimą, į tylų gamtos prieglobstį, pabūti su savimi vienumoje, ne kartą pagalvodavo seniokas.
Apie tuos jo ketinimus žinojo ir žmona Violeta. „Prapulsi vienas. Ir ką ten veiksi?“ – prieštaraudavo. – Ir kaip aš?“
Violeta buvo ne kaimo vaikas, ir ką ji ten veiks, pagalvodavo, tačiau pats juto nenusakomą vidinę trauką. Kartais, žmonai nežinant, jis per internetą ieškodavo gražios kaimiškos sodybos arba bent sodo namelio prie miško, prie vandens. Svajodavo, kaip ten gyventų ir ką darytų. Bet buvo tik utopinės svajonės. O dabar:

Seni, paveikslai tūno paslėpti, laukdami kasdieninio nuvalymo…