gražu
kai sninga į tylą
kurioje dviese vaitoja
ir džiūgauja
kai varvekliai
nuo stogo atskilę
neskaudžiai susminga
į šąlančią žemę
pažeme siaučia vėjas
sniegą į pusnį šokdina
ant keturių susipynusių rankų
be baimės nutūpia sniegenos
tokios prisirpusios
ryškiai oranžinio juoko
suardo apsnigtą tylą
kurioje du džiūgauja
o gal vaitoja