kai sugrubusiais pirštais vėlyvas ruduo
randais ryškino  fotografijas  mūsų širdžių
tarp nurudusių lapų  pabalęs akmuo
lyg  skaudus  ilgesys  netekęs vilčių...
nors  žiema turi galių paslėpti
po baltais patalais daugel  žemės žaizdų
siūbuos šakomis  ąžuolai laikinai užmigdyti
bet žiema nepajėgs  užšaldyti  mūsų  svajų
jei neduota kitaip tai gyvens  sapnuose
ir maitinsis ne duona  o laiškų trupiniais
atsimušus į krantą  šiltose  bangose
ieškos  šaltojo kranto  nevienadieniais  drugiais
ir tegul užpustys dykuma  savo smėliu
arba plikšala dengs pavojingu ledu
pažvelgę  į dangų visada pamatysime  mėlį
mūsų pasaulį apjungia juk vienas dangus...