Atsikandau lig soties aš senų pažadų, atpirkimas
Mano, tavo kaltės lyg rasa nuriedės nuo žiedų,
Gal gali pasakyti iš kur atsiranda ir imas
Liūdesys tarsi prakeiksmas mūsų kartotų klaidų.
 
Ir vyniojas kaltė tokiu mėlynu kamuoliu siūlų,
Aš juos žirklėm atšipusiom vėlei supykus kerpu,
Raizgos siūlai keliu ir už akmenio pilko užkliūva,
Negaliu pasakyti kodėl, bet nukirpus man daros skaudu.
 
Vėlyvųjų bijūnų žiedai lyg iš seno minčių atviruko,
Tarsi ilgą eilėraštį mindau kartotas klaidas,
Mano žvilgsnis nusprūdęs sustoja už pabalio rūko,
Aš žinau, kad kaltuosius šią naktį kaltė išsives.