„Kas buvo prieš metus, to jau nėra. Tuomet šlaistėsi po namus Tikėjimo angelas, kaišiojo visur savo nosį. Atrodė toks švarus, toks mielas. Buvo nejauku netvarkyti apleistų kampų. Šįmet kitaip. Tikėjimo angelo nėra, bet yra apleisti keturi kampai. Dieve, kiek juose nereikalingų rakandų. Taip įaugę į grindis, neįmanoma pajudinti. O tuose rakanduose visas gyvenimas, mintys, laukimas, ilgesys. Ir dar bala žino kas įlindęs tūno. Gal išmest viską, nepaliekant nė kruopelytės nieko? Bet juk tuomet nieko ir neliks, tik apleisti tušti kampai. Kad taip galėtų vėl prisikviesti savo Tikėjimo angelą. Savo, ne tą, visiems žinomą, pažįstamą ir tampomą į visas puses. Rodos, ir durys neužrakintos, ir langas praviras. Nors žiema. Bet ir toji skysta, lietaus pertekusi. Lyg rudenį būtų nepakankamai liję. Apmaudu, kad teks namus vienai tvarkyti. Niekas nepamos baltu švarutėliu sparnu, kad va ten dulkelė, o ten tai dėmelė. Viską teks pačiai pamatyt, surast. Kad jį kur tą tvarkymąsi. Galėtų ir be jo apsieiti. Bet kad tie keturi kampai dūsauja, dūsta, kosėja nuo dulkių. Ir rakandai nerimsta. Irgi mat švaros užsigeidė. Gal aš noriu nevaleika Teodora būti. Tai ne, neleidžia. Gal pro langą išmesti visas šluostes pašluostes, šepečius, net tą dulkių siurblį. Būtų juoko. Na juk atsiras, kas susirenka. Aną dieną nenorėdama numetė kilimėlį nuo balkono turėklo, tai kaipmat neliko. Senas jau, nutrintas, bet kol nusileido iš trečio aukšto, kol apėjo namą, jau nebuvo nė padujų to nutrintakelnio. Tai yra kilimėlio.“
Pakilęs iš po seno rakando, dulkių debesis sulindo į nosį. Nusičiaudėjusi Dina suprato, kad kalbasi pati su savimi. O gal su keturiais kampais, gal mėgina šitaip vėl prisišaukti Savo Tikėjimo angelą...