1 dalis

Tai atsitiko Olandijos pietuose, tačiau galėjo tai bet kurioje kitoje šalyje, bet kurioje šeimoje įvykti ši istorija, kurią mes patyrėme 2017 metais.
Kartais skaidrią mėlyną padangę sudrumsčia siautulinga audra. Tarsi olandiškas pavasario oras: čia saulutė šildo, o žiūrėk ima netikėtai pilti kaip iš kubilo lietus ant tavo galvos, o tu nesi pasiruošusi šiai nemaloniai skaigmenai. Likimas supurtė mane tarsi cunami.
 
Visas miestas giliai miegojo. Buvo šilta 20017 birželio naktis. Vasaros pradžia. Vidurnaktį suskambo mano draugo Sigrano mobilusis telefonas. Nuo tada prasidėjo mūsų maratonas Olandijos ligoninėse.
Sigranas mielas, jautrus vyras, gimęs ir užaugęs Šri Lankoje. Jis žvelgdavo visuomet į mane ypatingai meiliai, bet tą naktį jo žvilgsnis nudilgino. Beveik agresyviai impulsyviu judesiu uždegė miegamajame šviesą. Prabudau išsigandusi. Jo azijatiškai siauros akys išsiplėtė ir pavirto europietiškom. Sigranas tapo panašus į pamišėlį. Jo veide keista man nepažįstama išraiška gąsdino mane. Jis bėgiojo po kambarį iš vieno į kitą kampą ir pagaliau išdrįso praverti burną. Girgždančiu balsu garsiai sušuko:
– Mums reikia tuoj pat važiuoti į ligoninę. Juliui išsiliejo kraujas ant smegenų. Jis reanimaciniame.
Tarsi verdančiu vandeniu kas būtų mane apipylęs. Iššokau iš lovos apiplikyta baisios realybės. Širdies plakimą pajutau gerklėje. Tą pačią akimirką grindys tarsi prasivėrė ir ėmiau kristi į juodą baimės ir panikos duobę. Mano sūnus Julius vos 26 metų. Visas gyvenimas jam prieš akis. Jis gyvens! Jis gyvens! Dieve, jis privalo gyventi!
Šiandien visą dieną praleidau pas sūnų ligoninėje. Po širdies operacijos žinoma jautė silpnumą. Vakare ėmė pykinti, vargino galvos skausmas. Budintis gydytojas paskyrė vaistų ir Juliui šiek tiek pagerėjo. Kai ėmė snausti, laikrodis rodė 23 valandas. Jaučiausi lyg išsunkta citrina. Pabučiavau sūnų į kaktą ir išvažiavau namo. Kitą rytą planavau kuo anksčiau atskubėti vėl į ligoninę. Milžiniška neramybė neapleido mane tą vakarą. Sigranas niekuomet manęs nepasveikindavo bučiniu kaip anksčiau. Žinojau kodėl. Bijojo užsikrėsti kokia nors liga. Juk tiesiog apsigyvenau ligoninėje. O aš nieko nebijojau, nes esu motina. Jis tik patėvis, kuris netgi neaugino Juliaus. Skirtumas tarp mūsų neišven-giamas. Tam nesuteikiau reikšmės.
Kas galėjo žinoti, jog po poros valandų mūsų gyvenimas virs tikru pragaru. Pakeliui į ligoninę vis kalbėjausi mintyse su Dievu: jeigu, Dieve, esi visagalis, tuomet padėk sūnui. Laikyk jo gyvydės giją, padėk jam išgyventi. Dieve, aš pasimetusi ir neviltyje, todėl atiduodu tau savo kojas, rankas, širdį, mintis. Vesk mane tuo keliu, kuriuo privalau eiti.  Kojos nelaiko manęs ir virpa lyg bambukas vėjo lankstomas. Nešk, Dieve, mane ant savo rankų. Pasitikiu tavimi, Dieve!
Staiga iškilo vizija: aš stumiu invalido vežimėlį su didžiule motiniška meile ir kantrybe, kuriame Julius. Jis paraližuotas. Telepatiškai skaitau jo mintis. Kiekvieną jo norą išpildau. Mes tarsi su delfinai. Ši vizija truko vos kelias sekundes. Būtent tiek laiko užteko nugalėti panikai. Atsirado viltis.
Priparkavome mašiną. 100 metrų bėgau į reanimacinį skyrių vis kartodama garsiai: Dieve, padaryk stebuklą! Julius privalo gyventi!
 Sigranas nebėgo. Jo dešinysis klubo sanarys – metalinis protezas, todėl ėjo iš lėto, šiek tiek šlubuodamas. Nusprendžiau išlikti pozityviai mąstanti ir rami. Bandžiau įsivaizduoti sėkmingą ateitį.
Vidurnaktį reanimaciniame skyriuje galioja griežta tvarka. Visų pirma prisistatai prie langelio medikei kas esi ir tik tuomet automatiškai atsiveria didžiulės stiklinės durys. Atsidūrėme ilgame, steriliame, baltomis sienomis koridoriuje. Priešais mus apkūni medicinos seselė susirūpinusiu balsu skubėjo pranešti:
– Labai gerai, kad jūs atvykote. Jūsų sūnus ypatingai sunkioje būklėje. Kardiologiniame skyriuje jam užėjo stiprus galvos skausmas. Jis prarado samonę. Julius komoje. Tuoj pat atgabeno pas mus į reanimacinį skyrių. Jo akių vyzdžiai nereaguoja į šviesą. Tai klinikinė mirtis. O tai reiškia jog nėra gyvybės. Tačiau smegenys dar nemirusios. Jūsų sūnus kiekvieną akimirką gali mirti. Eikite pas jį, prašau čia…
Medikės vienintelis žodis: “MIRTI” tarsi perpjovė mane pusiau. Begalinė panika ir baimė grįžo atgal. Likau sustingusi. Stovėjau vietoje tarsi įkaltas stulpas. Gniaužė kvapą, širdis daužėsi lyg pašėlusi. Negalėjau pajudėti iš vietos. Pašiurpau, o kūną ėmė purtyti nervinis drebulys lyg nuo elektros šoko. Medicinos seselė nepaliko mane ramybėje ir įkyriai stūmė link sūnaus palatos. Užmerkiau akis ir išgirdau kaip plaučių kvėpavimo aparatūra pučia orą į sūnaus plaučius. Tuo pat metu baugino mane įkyrūs pypsėjimai kitų reanimacinių aparatų. Žiauriai supurtė iki sielos gelmių. Neturėjau jėgų atmerkti akis. Realybė gąsdino kaip košmaras iš kurio norisi pabusti, bet niekaip negali. Svaigo galva. Seselė primygtinai stūmė link Juliaus lovos, kur sūnus gulėjo komoje. Apkabinau Sigraną, o veidą paslėpiau jo krūtinėje, kurioje stipriai daužėsi jo širdis. Jam taip pat nepakeliamai sunku.
Lietuvoje mes tokiu atveju sakome: ”viltis miršta paskutinė!”
Įsivaizduoju kaip atrodžiau medicinos personalui. Apgailėtinoje padėtyje motina, kuri užmerkusi akis, paslėpusi veidą vyro glėbyje. Netgi neprisimenu ar buvau susišukavusi tą naktį, prieš išvykstant į ligoninę. Ko gero ne. Bet tai man nerūpėjo. Tą sekundę panorau neįmanomo- tapti paukščiu- žuvėdra virš jūros. Ji laisva ir lengva padangėje skraido. Lygiai kaip žmogaus siela: lengva, šviesi, skrajojanti. Nebuvau pasiruošusi pažvelgti realybei į akis. Nenorėjau matyti sūnų gulintį komoje, prijungtą prie įvairių aparatų. Nesu tam pasiruošusi. Negaliu matyti kaip mano sūnus miršta. Apsisukau ir pasileidau ilgu koridoriumi iš skyriaus. Kuo toliau nuo žiaurios realybės.
Mums paskyrė šeimos kambarį reanimaciniame skyriuje. Jame dvigulė lova, stalas su šešiomis kėdėmis, vitrininė spinta, televizorius, magnetronas. Sigrano paprašiau iš namų atvežti Šventos Marijos paveikslą, žvakių ir Juliaus nuotrauką, kurią pastačiau ant vitrinos spintos. Koks jis gražus toje nuotraukoje:  žvilgsnis nukreiptas į tolį, pasipuošęs su kostiumu, baltais baltiniais ir raudonu kaklairaiščiu. Ši nuotrauka fotografuota per Juliaus sesers Orintos vestuves gegužės mėnesį. Vos prieš pusantro mėnesio. Julius vestuvių dieną daug šypsojosi, džiaugėsi sesers laime, kalbėjosi su savo tėčiu, atvykusiu iš Lietuvos.
Reanimaciniame skyriuje šeimos kambarys turėjo vieną keistenybę. Jame nebuvo lango. Jo vietoje nuo grindų iki lubų fototapetas su pušyno vaizdu. Žinoma. Čia langas neįmanomas. Juk iš nevilties gali kas nors jį sudaužyti ar iš jo iššokti. Pažvelgiau į Šventos Marijos akis ir pajutau paguodą. Uždegiau žvakę šalia Dievo motinos paveikslo. Jau švito.
Dar prieš keliolika valandų kalbėjausi su sūnumi, o dabar jis komoje. Netilpo galvoje. Kas galėjo pagalvoti, kad gyvenimas gali tave sukrėsti kaip žemės drebėjimas. Niekas nesitikėjo, jog nelaimė taip arti. Šią tragediją mes išgyvenome tarsi cunami, kuris įsiveržė netikėtai visu savo žiaurumu. Žinojau kas tai yra koma ir kas yra kraujo išsiliejimas į smegenis. Mano draugės motiną ištiko keturis kartus insultas. Liko prikaustyta invalido vežimėlyje. Persikėlė gyventi į geriausius mieste slaugos namus. Ten sutiko vyrą, kuris tapo jos mylimuoju. Jie susituokė. Jiems paskyrė didesnį kambarį. Jie abu su negalia, tačiau laimingi. O mano sūnus Julius komoje. Liūdesys toks milžiniškas. Sunku jį pakelti. Todėl privalau galvoti tik teigiamai apie savo sūnaus ligą. Jis turi išgyti.
– Dieve, jei tu esi meilė ir turi didžiulę galią, lai įvyksta stebuklas ir Julius lai pasveiksta.
Visą naktį prabuvome ligoninėje. Anksti ryte atskubėjo Orinta su savo vyru Leo. Jis mielas, jaunas olandas. Juos abu vienija ta pati religija. Jie susipažino religiniame pažinčių klube per internetą. Orinta Juliaus nuotrauką padėjo šalia jo lovos ant spintelės. Medicininis personalas lai mato koks jis pilnas gyvenimo džiaugsmo ir žvelgia į ateitį. Ilgėjausi sūnaus, kuris lyg tai dar esa tarp mūsų, tačiau tuo pat metu jo jau nebėra. Visiškai beviltiškas gulėjo Julius komoje. Į ligoninę atskubėjo Sigrano vyresnioji dukra Dorina su savo mylimuoju Timu. Ją taip sukrėtė mūsų tragedija, jog vargšelė dvi valandas verkė be perstojo. Niekas negalėjo jos nuraminti. Prieė 10 metų su motociklu žuvo jos vyresnysis brolis. Ji žino ką reiškia netekti artimojo. Tai išsiskyrimo skausmas, kuris lieka ir persekioja tave. Išėjęs iš gyvenimo artimasis lieka gyventi mūsų širdyje ir prisiminimuose. Dorina ypač sunkiai galėjo priimti mūsų tragediją. Ji kaip niekas kitas žinojo kas atsitinka po laidotuvių: netekties košmaras, ilgesys ir nepakeliamas liūdesys. Timo geriausias draugas pernai išėjo iš gyvenimo - nusižudė. Todėl ir jam netektis pažįstamas jausmas. Jie abu mane apkabinę verkė, o aš kaip vaiduoklis stovėjau be ašarų, su užstrigusiu tarsi obuoliu gerklėje ir puntuko akmeniu ant širdies.
Negalėjau patikėti, kad tai mano gyvenimas, o ne košmaras iš kurio galima atsibusti. Nuo šoko man ašaros kažkur giliai užsiblokavo, nes samonė neragėjo priimti realybės.
 
Dar tik prieš mėnesį šventėme Juliaus 26-tąjį gimtadienį kiniečių restorane jo jaukiame miestelyje. Atvyko pora jo geriausių draugų iš kitų miestų, sesuo Orinta su Leo ir mūsų šeimos draugas Johanas Reiki energetinis terapeutas iš Roterdamo. Sūnui išrinkau dovaną sidabrinę grandinėlę su ypatingu pakabuku- natomis. Puiki dovana gitaristui. Julius grojo bosine gitra roko grupėje. Jie išleido savo muzikos du CD diskus.
Buvo saulėtas, šiltas birželio vakaras. Puiki nuotaika, skanus azijietiškas maistas, artimųjų bendravimas- viskas šventiška. Atmosfera azijietiška: didžiulės Budos skulptūros, kinietiški antikvariniais baldai, ypatingų prieskonių kvapas… Tarsi atostogautume tolimoje Azijoje. Mes į šventę atvykome šiek tiek pavėlavę. Visgi 80 kilometrų atstumas skiria mus su Juliaus miesteliu. Visi šnekučiavomės apie jų muzikinius pasiekimus. Nesenai jų grupė grįžo iš gastrolių iš Vokietijos.
Staiga Julius sunegalavo. Pusvalandį prabuvęs tualete, grįžo visas išbalęs. Jo virpančios rankos ir kojos pasakė daugiau negu jo žodžiai:
– Atleiskite svečiai. Ačiū, kad atvykote, bet jaučiuosi ne kaip. Aš važiuoju namo. Iki. Ačiū visiems.
Niekas nesureikšmino Juliaus: “jaučiuosi ne kaip.”
Tačiau pirmadienį, praėjus savaitei po gimtadienio, pajutau vidinę neramybę, pagalvojus apie sūnų. Todėl paėmiau išeiginę dieną ir išvažiavau pas Julių. Jis laikinai gyveno pas savo patėvį Bertą. Julius stovėjo eilėje socialiniam butui gauti. Patėvis jį užaugino nuo penkių metukų.
 Ką aptikau atvykusi pas Julių kėlė siaubą. Bertas tik katėmis mokėjo pasirūpinti, o žmonėmis to nemokėjo. Sūnus gulėjo be patalynės ant gryno čiužinio visiškai nusilpęs, sunykęs, 15 kilogramų numetęs. Kambaryje dvokė prakaitu. Ant grindų dulkių kamuoliai. Bertas neprižiūrėjo mano sūnaus ir neslaugė jo. Netgi man nepranešė, jog Julius sunkiai susirgo. Baisiausiai supykau. To jam neatleisiu. Julius drebėjo, o kojos jo nelaikė.  Ant spintelės vaistai- antibiotikai. Tik viena tabletė išgerta, kai tuo tarpu 3 kartus per dieną reikia gerti dvi savaites. Jis nesusivokė kelinta šiandien diena, kiek valandų, kuris mėnuo.
– Sūneli, kodėl neatsiliepei telefonu, kada tau skambinau?
– Aaaa. Pamiršau pakrauti telefoną.
– Tu sergi. Važiuojame pas mane į miestą.
– O ką, taip blogai atrodau?
Julius nesuvokė savo padėties rimtumo ir ligos sudėtingumo.
– Birželyje pastoviai karščiai. Negaliu pakęsti, – bandė pasiteisinti Julius.
Sūnų parsivežiau namo, o sekančią dieną namų gydytoja iškvietė greitąją. Sūnus atsidūrė miesto ligoninėje. Iš pradžių gydytojai tikino, kad tai tik pilvo gripas, kuris savaime praeis. Reikia vis dėl to kraujo tyrimus padaryti. Tačiau sekančią dieną jaunas, vos 30 metų gydytojas, aptiko širdies ligą- endokarditą. Tai agresyvi bakterija, kuri užsiveisusi ant širdies vožtuvo. Julius svėrė vos 60 kilogramų būdamas 1,90 metrų ūgio. Širdies operacija skubiai būtina. Kitu atveju bakterija gali išplisti kituose organuose ir baigtis mirtimi. Po dviejų dienų sekmadienį paskirta širdies operacija. Kaip nepasisekė mano sūnui. Tačiau jis nesiskundė, neverkšleno, nekeikė likimo, o drąsiai priėmė nepaprastai sunkią savo padėtį. Julius jautė, jog kritiškas sveikatos negalavimas gali baigtis mirtimi. Tyliai savyje kentė.
Tau 26 metai, pilnas nuostabių svajonių ir planų. Ir štai likimas sudrebina tave kaip cunami katastrofa.
Baimę įskaičiau sūnaus akyse. Aš pati negalėjau nuslėpti susijaudinimo ir panikos. Todėl pakviečiau Juliaus geriausią draugą mielą sūnaus vienmetį olandą Robertą.
Dar vakar Julius pasidalino savo išgyvenimu:
– Mama, gydytojams reikia lankyti kursus- “kaip ligoniui pranešti blogą žinią”. Iš tiesų Julius išsigandęs ir suglumęs, tačiau bandė juokauti:
– Sveikatos draudimo kompanija keikia mane. Juk širdies operacija kainuoja milžiniškus pinigus. Tad aš jiems brangiai kainuosiu.
– Sūneli, ligoninėje čia tave kaip karalių ant rankų nešioja. Tau pasisekė. Geriausias širdies chirurgas operuos.
– Taigi, lepina kaip mirštantį karalių,- sarkastiškai juokavo Julius. Nuojauta jį gąsdino.
– Sūneli, viskas bus gerai. Širdis tai ne smegenys. Todėl nesijaudink. Pasveiksi, – bandžiau guosti.
Vasaros pradžia. Pievose žydi lauko gėlės, bitės neša medų, paukščiai čiulba, saulė kaitina ir lepina, žydinčios magnolijos džiugina akį. Visa Olandija paskendusi žieduose. Žaluma. Kvepia šviežiai nupjauta žole. Kiekvienas parkas, kiekvienas sodelis- žieduose; kiekviename kampe įvairiaspalvės gėlės. Tik nei sūnus nei aš šio gamtos grožio nepastebėjome. Įkalinti už ligoninės sienų, kovojome su mirtinai pavojinga liga. Mūsų gyvenime nebuvo vietos džiaugsmui. Jo vietą užėmė baimė ir siaubinga įtampa. Galvoje sukosi vienintelė mintis: “viltis miršta paskutinė!” Baimės šešėlis įkyriai persekiojo mus kiekvieną sekundę.
Raudodama paskambinau sesei Sigitai į Lietuvą ir pasidalinau savo šeimos tragedija. Ji tuoj pat atsiuntė internetu ypatingą meditaciją motinoms, kurių vaikas sunkiai serga. Tai išganymas! Meditacija guodė, teikė vilčių, ramino. Atsirado erdvės lengviau kvėpuoti. Negatyvios mintys ištirpo kaip snaigė, nutūpusi ant šilto delno.
Ryte 11 valandą įėjo į palatą širdies chirurgas. Sėdėjau šalia sūnaus ir laikiau jį už rankos. Gydytojas rudų akių, juodų garbanotų plaukų ir ne olandiška pavarde. Savimi pasitikintis, kupinas vidinės ramybės. Jis paspaudė Juliui ir man rankas:
– Poryt, Juliau, tavo širdies vožtuvą pakeisiu dirbtiniu vožtuvu. Viskas bus gerai,- pranešė chirurgas.
Jis kėlė pasitikėjimą. Negąsdino galimomis komplikacijomis. Šiek tiek aprimau, tačiau negalėjau nuslėpti nerimo. Labai apsidžiaugiau kai išvydau Juliaus draugą Robertą.
Sūnus pasidalino su draugu kaustančia baime:
– O jeigu neprabusiu po narkozės? Bloga nuojauta smaugia mane.
– Juliau, viskas bus gerai. Užmigsi, pasnausi keletą valandų, o kai nubusi, bus jau viskas praeityje.
Robertas taip lengvabūdiskai tauškė. Palengvėjo ne tik Juliui, bet ir man.
Sekančią dieną vėl užėjo į palatą širdies chirurgas. Šį kartą jis kalbėjo griežtai:
– Juliau, turiu tave perspėti. Po širdies operacijos, kuri tęsis 5 valandas, visą gyvenimą privalėsi naudoti kraują skystinančius vaistus. Jeigu vieną dieną pamirši išgerti, mirtis neišvengiama. Tam praeisi specialius kursus. Gausi kraujo tirštumo matavimo aparatą.
Siaubas sukaustė mane. Ėmė trūkti oro. Juk Julius turi diagnosę- lengvos formos autizmas. Jis negali susikaupti pakrauti savo mobilųjį telefoną. Kaip jis galės nepamiršti išgerti vaistus. Pažįstu sūnų. Vieną nelemtą dieną jis pamirš išgerti vaistus. O siaube! Aš pati turėsiu tuo pasirūpinti. Kitu atveju neišvengiama baigtis- mirtis. Kaip suaugusį jaunuolį sukontroliuosi? Nežinau.
Mintyse kartojau: nurimk, Violeta. Panika netikęs pakeleivis, griaunantis viską iš eilės.
Susikaupiau ir prisiverčiau nurimti.
Sekmadienis. Išlydėti į operacinę atvyko Robertas su savo mama ir mano draugas Sigranas. Julius su žydrais specialiais marškiniais.
– Juliau, ką galvoji? – pasiteiravau.
– Nieko. Tuščia galva, – atsakė sūnus.
Keista. Prieš širdies operaciją, o Juliaus rami būsena kaip Tibeto vienuolio. Aš 7 metus kultivanau jogą tam, kad pavyktų pasiekti zen būseną. O mano sūnui tai pavyksta savaime.
– Sūneli, o tu žinai, kad yra angelai sargai? – bandžiau paguosti.
– Mama, nenusikalbėk!
Sigranas padrąsino:
– Tvirtybės tau, Juliau. Viskas bus gerai. Mes būsime šalia ir melsimės už tave.
Lygiai 10 valandą Julių su lova ant ratukų nuvežė į operacinę. Pabučiavau sūnų į kaktą ir mintyse palaiminau. Už pusvalandžio ligoninės kapeloje mišios už Juliaus sveikatą. Sesuo Sigita Lietuvoje taip pat užsakė mišias. Susirinko ten visa giminė. Juliaus tėvas dalyvavo taip pat.
Olandijoje kiekvienoje ligoninėje įrengta kukli kapela, kur galima pasimelsti. 10:30 prasidėjo mišios ligoninės kapeloje. Didžiulis Šventos Marijos paveikslas guodė mane. Centre medinis kryžius nemaloniai veikė. Juk ant jo buvo nukryžiuotas Jėzus. Moteriška pamokslininkė vedė mišias. Pagyvenęs vyras grojo Bacho muziką pianinu. Nedidelis choras giedojo giesmes apie Dievo meilę, stebuklus, viltį, šviesą ir amžinybę. Giesmių tekstai kaip balzamas ant žaizdos. Pamokslininkė mokė meditaciją: jeigu jauti baimę- paimk nykstį į delną, o jeigu kankina rūpesčiai, tai aplabink delnu sekantį pirštą. Jeigu nori susikurti vilties energiją, sudėk delnus vieną ant kito. Su Sigranu nuoširdžiai meldėmės, giedojome giesmes susikabinę rankomis. Meditavome. Po mišių paprašiau pamokslininkės pasikalbėti. Šalia kapelos mažame kambarėlyje šnekučiavomės. Prisipažinau:
– Mano karma gana skausminga ir nelengva. Tačiau nelaimės ir sunkumai mane užgrūdino. Kai tragedija užgriūna lyg sniego lavina, aš paleidžiu žemiškąją energiją iš savo auros ir atsiveriu dangiškai energijai, kuri lengva, švytinti. Tokiu momentu apima nesvarumo būsena. Tuomet lengva pakelti bet kokią širdgėlą, bet kokią tragediją. Tarsi pakylu nuo žemės ir mane palieka sunki žemiška energija. Niekas negali mane palaužti. Turiu išlikti stipri ir pakelti bet kokį išbandymą. Tai mano stiprybės paslaptis,- atsivėriau pamokslininkei. Šalia Sigranas girdėjo mano išpažintį. Jis tvirtai stovintis dviem kojomis ant žemės. Jam nesuprantama mano dangiškoji būsena. Tačiau manęs nesmerkė. Priėmė kokia esu šiuo metu.
– Labai svarbu, Violeta, kad tu pažįsti Dievą. Jis tavo atrama, – ramino dvasinga moteris.
– Todėl maldauju Dievo stebuklo, – neslėpiau savo troškimo.
Žvilgtelėjau į laikrodį. Praėjo lygiai penkios valandos nuo operacijos pradžios. Kodėl neskambina man medikai? Juk žadėjo. Staiga suskambo mano mobilusis. Medikė ramiai kalbėjo:
-Operacija praėjo sėkmingai. Širdies vožtuvo nereikėjo keisti. Jį chirurgas pataisė ir pašalino bakterijos židinį. Nereikės ateityje Juliui naudoti kraujo skystinančių vaistų.
– Yes! Ačiū visai operacinei grupei, o ypač dėkoju chirurgui. Koks stebuklas! – nuoširdžiai džiūgavau.
Ligoninės kapeloje yra svečių knyga, kur galima palikti savo užrašą. Olandiškai parašiau tekstą:
Mielas Dieve, tu esi toks didis, jog žodis „didis“ per mažas apibūdinti tai, kas įvyko. Dieve, tu man grąžinai sūnų juo rūpintis su meile ir kantrybe. Ačiū, Dieve, už stebuklą! Julius to vertas.

Violeta