Žarnos ant parduotuvės sienų (17 serija: netikėta bendrakeleivė Avoro)

Santrauka:
N-18
Akvilė visa drebėjo iš pykčio, ašaros gniaužė gerklę. Jos slaptą vietą maudė, tekėjo kraujas. Mergina norėjo sudraskyti gyvą tą kvadratinį berną, kuris kartu su panašiu kampuotos išvaizdos bachūru laikė ją prispaudęs prie stalo, kol Jo Malonybė ją prievartavo. Dabar jis vėl ją lydėjo link lifto. Jaunoji pardavėja mielai būtų jį užmušusi čia, dabar pat, bet sveikas protas sakė, kad geriau to nedaryti – savo pačios labui. 

Lifto durys atsidarė, ir mergina kūkčiodama įėjo į vidų. Kvadratinis įžengė paskui ją, bet kur buvęs, kur nebuvęs koridoriuje pasirodė tas antrasis, dar brutalesnio veido bernas. 

- Ė, palauk! – sušuko jis. 
- Kas yra? – kvadratinis išėjo iš lifto ir paspaudė mygtuką, kad liftas nenuvažiuotų. 
- Nematei mano kortelės? Niekur nerandu. 
- Kokios kortelės? 
- Nu kokios gi… Praėjimo kortelės, nu. 
- Ne, nemačiau. Pametei? 
- Nu nežinau, ieškau visur, nėra, - brutalesnis visas išraudęs karštligiškai kratė savo kišenes. 
- Nemačiau. Gal iškrito, kai šita spardėsi? Tu eik, greičiau ieškok, o tai ponas tave nuskalpuos… Ir ne perkeltine, o tiesiogine prasme, - kvadratinis įžengė į liftą ir paspaudė mygtuką kilti į viršų. 

Akvilė visa drebėjo, kūkčiojo, jos viduje virė toks pyktis, kokio ji dar gyvenime nebuvo jautusi. Ji tvardėsi, kol kilo liftu į viršų. Tvardėsi sukandusi dantis, kol viršuje dėjosi ant savęs ginklus ir vilkosi per dideliu Nijolės paltu – ji mielai būtų paleidusi seriją iš automato į šitą kvadratinį idiotą, bet žinojo, kad po to jai pačiai gali tekti pasigailėti. Ir tik išėjusi į kiemą, kur nesimatė jokių kamerų, Akvilė davė valią emocijoms: šniojo kvadratiniui antausį iš peties, ir įsikabino į plaukus. 

- Gaidžiai!!! Atmatos!!! Šlykštynės!!! Iškrypėliai!!! Sadistai!!! Antžmogiai!!! Monstrai!!! Piktosios dvasios!!! Už ką jūs taip pasielgėt su manim? Ką aš jums padariau? 
- Nusiramink, - atsakė kvadratinis vaikinas netikėtai ramiu balsu, - aš tavęs neprievartavau. 
- Bet tu mane laikei!!! Tu ir tas kitas beždžionžmogis... Šlykštynės!!! – Akvilė paleido vaikino plaukus ir pradėjo kulti jį kumščiais. 

Jaunoji pardavėja muštis nemokėjo, buvo silpna, smūgiai buvo nevykę. Vaikinas pagriebė ją už rankų. Mergina galvojo, kad jis dabar ją muš, pasikvies į pagalbą savo tą brutalesnį draugelį ir jie ją čia suspardys, gal vėl nutemps jo malonybei prievartauti, gal netgi nužudys – Akvilei buvo jau vis tiek. Bet vaikinas tarė jai absoliučiai ramiu balsu, tokiu ramiu, kad mergina net nustebo: 

- Nusiramink, sakau. Taip, mes tave laikėm, bet mes nieko negalėjom padaryti. Nieko. Aš tave suprantu, labai gerai suprantu... Tu dabar irgi toje pačioje košėje, kaip ir aš. 

Akvilė nustebusi pažvelgė į jį. Nors buvo pikta, be galo pikta, bet šaltas protas prasimušė pro visas emocijas ir pasakė, kad šitas kvadratinis vaikinas tikriausiai nėra savo gyvenimo ir savo veiksmų šeimininkas. Lygiai taip pat, kaip ir ji... Kas žino, kaip jis čia pakliuvo? Kiek blogio jis buvo priverstas padaryti, gal netgi prieš savo valią? Ar jis patenkintas tuo, kad dabar yra čia ir ką tik laikė prievartaujamą jauną merginą, kuri iki šis dienos buvo netgi nekalta? Nors aišku, tai nė kiek nesumažina jo kaltės. 

Akvilė nežinojo, ir netgi nenorėjo gilintis į šiuos dalykus, ne tai jai dabar buvo galvoje. 

- Eikit jūs visi na**ui, - piktai tarė mergina, ir atsisėdusi į juodą visureigį, rovė iš vietos ir netgi neapsidairiusi išlėkė į gatvę. Visa laimė, kad naktį niekas ja nevažiavo. 

Jaunoji pardavėja pervažiavo Trakus ir išsuko į kelią, einantį palei Galvę. Važiuoti į Vilnių tuo pačiu keliu pro Trakų Vokę mergina nenorėjo – ten liepsnojo užeigos „Girtuoklėlė“ pastatas, kuriame prigirdyti ir nieko jau nesuprantantys lankytojai, taupant alų, buvo girdomi myžalais. Dabar ten buvo daug policijos, o jos visureigis, kaip bebūtų, yra vogtas – tegul ir iš nusikaltėlio, bet faktas, kad vogtas. Akvilė nutarė važiuoti link Rykantų, ir paskui autostrada iki Vilniaus. 

Mergina vis dar verkė ir kumščiu trankė vairą. Kad apsiramintų, panelė įsuko į apžvalgos aikštelę prie Angelų kalvos, kur dieną buvo galima pasigrožėti puikiu Galvės ežero vaizdu su Trakų pilimi. Dabar, naktį, jokio vaizdo nesimatė, bet Akvilei reikėjo nusiraminti – ji suprato, kad toliau taip važiuodama gali padaryti avariją, o dabar jai to mažiausiai reikia. Mergina atidarė automobilio langą ir giliai įkvėpė nakties vėsos. Įkvėpė vieną kartą, antrą, trečią, užsimerkė... 

„Negalvok nieko blogo, negalvok apie tai. Kas įvyko, tas įvyko. Dabar reikia susiimti, laukia daug reikalų, reikia sustabdyti visą šitą velnio planą... Privalau sustabdyti katastrofą. “ 

Staiga kažkas iš už nugaros griebė Akvilę už peties! 

Mergina net pašoko, vos netrenkė su galva į automobilio stogą. Staigiu judesiu pakišo ranką po paltu ir pagriebė gloko rankeną, mikliai atsisuko ir išgąstingai suriko: 

- Kas čia? 

Už savęs Akvilė pamatė juodaodę merginą. Tą pačią, kurią buvo sutikusi pas Jo Malonybę. Ko jau ko, o jos Akvilė tai tikrai nesitikėjo čia pamatyti. 

- Pora klausimų... Kaip tu čia atsiradai, ir kokiu tikslu? 
- Pasinaudojau labai ilgai laukta proga, - atsakė afrikietė. 
- Kokia proga? 
- Proga pabėgti iš ten, savaime aišku. Tu ten buvai trumpai, bet turbūt pakankamai pamatei. Koks sveiko proto žmogus nenorėtų pabėgti iš tokio pragaro? 
- Na taip, pamačiau... Ne tik pamačiau, bet ir pajutau, - Akvilė vėl sukūkčiojo. 
- Aš girdėjau, kaip tu kieme susikirtai su Mariumi. Supratau, kad tave išprievartavo. Taip, ponas tokius dalykus tikrai mėgsta, - atsiduso juodaodė. 
- Jis ir su tavimi bjauriai elgėsi? Mačiau kaip jis baudė merginą, kuri jam pamiršo įdėti cukraus į arbatą. Kai atnešei mums valgyti, mačiau randus pas tave ant rankų. Jis ir tave bausdavo? 
- Tu dar mažai matei, - pasakė juodaodė, ir pasikėlė marškinėlius. Prieblandoje Akvilė pamatė baisius randus ant juodaodės pilvo. Tiksliau, tai buvo vienas didžiulis randas, einantis širdies forma. Akvilė taip pat atkreipė dėmesį, kad lieknos juodaodės pilvas taip gana įdomiai apvalokas... 

- Širdis? Tai čia jis tau išpjaustė ją? – pasibaisėjusi paklausė jaunoji pardavėja. 
- Taip. Čia buvo mano pirmoji bausmė, kai pakliuvau pas jį... Jau beveik prieš metus. Nesutikau būti jo prievartaujama, priešinausi, kai paguldė net įspyriau jam į nosį, pasipylė kraujas. Jis pasiuto, tu pamatytum kaip jis įniršo! Pirmiausiai sumušė mane kartu su savo tais gorilomis, ir vis tiek išprievartavo. O kitą dieną pasikvietė mane į savo prabangią salę, surišo virvėmis ir už bausmę išpjaustė širdį ant pilvo su virtuviniu peiliu – atseit, šita širdis man turi nuolat priminti, kad jis mano ponas ir aš turiu jį mylėti iš visos širdies. Mylėti šitą pragaro monstrą, tu įsivaizduoji?! 
- Siaubas... Jis ne viso proto. 
- Aš irgi taip galvojau, bet kaip bebūtų keista, jis ne kvailys. Jis netgi labai protingas, intelektualus. Tik deja, savo gabumus jis naudoja ne ten, kur reikia... Važiuojam gal, o tai neduok Dieve, mus pagaus. Aš labai stipriai rizikavau, pabėgdama iš ten, seniai laukiau galimybės, bent menkiausios, mes gi visi ten labai akylai saugomi. Bet šiandien... Man pavyko pavogti kortelę iš to ožio. Negaliu patikėti, pagaliau aš ištrūkau iš to požemio! Važiuojam! Aš jau įsivaizduoju, kas jam bus, kai ponas sužinos, kad jis pametė kortelę, o aš dingau… Taip tam avigalviui ir reikia. Jis ne toks, kaip Marius. Su Mariumi aš kartais normaliai pasišnekėdavau, o tas… 

Juodaodė persėdo ant priekinės sėdynės šalia Akvilės, ir jaunoji pardavėja užvedusi automobilį nulėkė toliau. 

- Koks tavo vardas? 
- Aš Avoro, o tu? 
- Aš Akvilė. 
- Malonu. Reikia žinoti vardus, jeigu jau gyvenimas mus taip netikėtai susiejo. 
- Man irgi malonu. Kiek tau? 
- Man dvidešimt penki, o tau? – paklausė Avoro. 
- Aš kiek jaunesnė, man tik dvidešimt du. 

Merginos porą minučių važiavo tylėdamos. Paskui Akvilė paklausė: 

- O iš kur tu atvažiavai į Lietuvą? Gerai moki lietuvių kalbą, akivaizdu kad senokai turėtum čia gyventi. Ir kaip atsidūrei... Ten? 
- Aš atvažiavau iš Nigerijos, stažuotis, semtis patirties, kurią vėliau planavau pritaikyti savo šalyje. Pagal tautybę aš esu jorubė, gimiau ir užaugau kaime Ondo provincijoje... Na, bet turbūt tau tos vietovės nieko nesako. 
- Na ne, tikrai niekad neteko girdėti. 
- Tai va. Sužinojau, kad Lietuvoje, Švenčionėliuose yra pasaulinio garso modernių technologijų vystymo centras, ir nutariau bet kokia kaina ten papulti. Aš užaugau labai skurdžioje šeimoje, vaikystėje gyvenau kaime, molinėje troboje, apdengtoje surūdijusia skarda. Praėjau tikrus kryžiaus kelius kol pabaigiau mokyklą, įstojau į Lagoso universitetą. Studijavau informacines technologijas. Baigusi mokslus jau žinojau, kad važiuosiu semtis praktikos tik į Švenčionėlius. Juk ŠMTVC – kiečiausi pasaulyje modernių technologijų specialistai. Šokinėjau vos ne iki lubų iš džiaugsmo, kai gavau teigiamą atsakymą! 
- Dirbai Švenčionėliuose? Oho… va čia tai super, - nustebo Akvilė, - tame technologijų vystymo centre kuriami tokie dalykai, apie kuriuos nedrįstum net pasvajoti. 

- Taip, tikra teisybė. Atvažiavau į Lietuvą. Pirmi įspūdžiai buvo – wow! Aš niekad nemaniau, kad žmonės gali gyventi taip gerai. Gimtame Nigerijos kaime aš aplink mačiau vien skurdą, buvau prie jo taip įpratusi, kad man jis atrodė savaime suprantamas, sunkiai įsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Kai nuvažiavau į Lagosą, didžiulį miestą, atsivėrė kiek kitoks pasaulis, didžiuliai kontrastai – spindesys ir skurdas, blizgants dangoraižiai ir lūšnynai be kanalizacijos, intelektuali universiteto aplinka ir žiaurus nusikalstamumas gatvėse. O kai atvažiavau į Lietuvą… Wow! Man buvo neįtikėtina, kad vos ne kiekvenas žmogus, nuo mažo iki seno, rankose nešiojasi išmanųjį telefoną. Kad pas jus nėra antisanitarinių lūšnynų. Kad žmonės bet kada namie nueina prie šaldytuvo, atsidaro jį, ir kada nori, tada valgo, įsivaizduoji! Kad visi, net neturtingi, važinėja automobiliais… Na, neturtingi – aš turiu omenyje, pagal jūsų standartus neturtingi. Nigerijoje eilinis Lietuvos žmogus būtų turtuolis. 
- Na, aš niekad apie tai nesusimąsčiau. Visi šitie dalykai, kuriuos išvardinai, man nuo vaikystės yra įprasti, - atsakė Akvilė. 
- Na, jums tai įprasta, o man buvo šokas. Kai pamačiau Švenčionėlius, tai apskritai pagalvojau, kad pakliuvau į rojų žemėje – kokie dangoraižiai, koks modernumas, kokia infrastruktūra! Modernių technologijų vystymo centras, kosmodromas, naikintuvų gamykla, kosminių technologijų gamykla, suspaustu oru varomų automobilių pradininkai, moderniausi gyvenamieji kvartalai... Tikras ateities miestas! Daviau sau žodį, kad grįžusi į Nigeriją, kažką panašaus bandysiu organizuoti pas mus. Dirbdama ŠMTVC, užmezgiau nemažai ryšių su mokslo pasaulyje žinomais asmenimis, tame tarpe ir iš Afrikos. Dar iš universiteto laikų turiu daug pažinčių tarp Nigerijos intelektualaus jaunimo, ir dirbdama Švenčionėliuose palaikiau jas, dalinausi mintimis apie panašų centrą Nigerijoje. Čia būtų superinis šuolis į priekį mūsų šaliai. Planai jau ėjo link realių veiksmų, sėdėjau naktimis, braižydavau planus, susirašinėjau su svarbiais žmonėmis – atrodė, kad mano svajonė virsta realybe. Bet tada... 

Avoro sunkiai nurijo seilę. 

- Bet tada patekau pas tą baisų žmogų, ir tik dabar, tik šiandien, po beveik metų nelaisvės, vėl galiu kvėpuoti grynu oru. Nežinau, kas įvyko per tą laiką, mano planai tikriausiai žlugo – žmonės, bendradarbiai, bendramičiai net nesuprato, kur aš dingau. Neįsivaizduoju, ką galvoja mano šeima – Nigerijoje gyvena mano tėvai, du broliai ir sesuo. Aš jiems padėdavau, nuolat siųsdavau pinigus. Jie turbūt galvoja, kad aš mirusi, juk po to, kai pakliuvau pas tą monstrą, aš niekaip negalėjau nusiųsti jiems jokios žinios apie save. Siaubas, jie turbūt kraustosi iš proto... 

Avoro gailiai sukūkčiojo. Akvilė pasižiūrėjo į ją. 

- Žinai, o mes kažkuo panašios. Tu norėjai padėti savo šaliai, jos žmonėms, ir aš taip pat. Na, aš neturėjau tokio tikslo ir nesiekiau jo taip kryptingai, kaip tu. Iki vakar dienos buvau eilinė pardavėja, dirbau parduotuvėje, gyvenau su tėvais, draugavau su vaikinu, na kaip ten draugavau... Jis man patinka, aš jam turbūt irgi, į kiną kartais eidavom, į boulingą – žodžiu, gyvenau kaip dauguma žmonių. Bet vakar pas mus į parduotuvę įsibrovė tokia moteriškė su granata... Kur ten vakar, nors jau po dvylikos, bet visa tai buvo tik prieš kokias penkias valandas. Kaip kartais kelios valandos gali pakeisti gyvenimą! Iki tol buvau eilinė pardavėja, o po to man į rankas pakliuvo popieriai su tokia informacija, dėl kurios aš primelavau tėvams, kad laimėjau kelionę ir išvažiuoju, o iš tikrųjų atsiradau Trakuose… Na, tu pati viską žinai. Ir dabar turiu važiuoti į Kiniją, nes jeigu to nepadarysiu, įvyks katastrofa, baisi katastrofa. Važiuojam su vogta mašina – šita mašina yra vogta, įsivaizduoji? Mane ką tik išprievartavo, po mano paltu ginklai, kuriuos paėmiau iš tos pačios bobos su granata, o tą bobą paskandinau kūdroje netoli Trakų, įgrūdusi į automobilio bagažinę… Matai, kur tu pakliuvai? 

- Aš vos tave pamačiusi supratau, kad tu atėjai ten prieš savo norą. Labai jau kuklus tavo elgesys… Tie niekšai, kurie lankosi pas poną su reikalais, elgiasi visai kitaip. O dėl tų popierių, kurie tave privertė apsilankyti ten, būtų įdomu plačiau… Nemanau, kad turi ką slėpti. Kartu kažką sugalvosim, dvi galvos geriau, negu viena. 

Akvilė tuo metu kaip tik važiavo pro Grigiškes. Nutarė įsukti iš autostrados į miestelį ir kur nors ramioje vietoje duoti Avoro paskaityti tuos popierius. Akvilė aiškiai suprato, kad mergina, kuri dirbo netgi Švenčionėlių modernių technologijų vystymo centre, jai labai daug kuo gali padėti. Tiksliau, padėti ne jai, o pasauliui, daugybei tų žmonių, kurie dabar miega ir net nesupranta, koks jiems gresia pavojus. 

- Vaje, Grigiškės, - atsiduso Avoro, žiūrėdama pro automobilio langą, - labai mielas Vilniaus priemiestis. Jau kiek laiko aš čia nebuvau! Man po šito požemio net galva sukasi nuo erdvės. 

Akvilė pastatė automobilį stovėjimo aikštelėje Grigiškių centre, prie parduotuvės. Per priekinį langą puikavosi nauja Grigiškių bažnyčia. 

- Nebuvo čia šitos bažnyčios, kai aš paskutinį kartą buvau Grigiškėse, - pasakė Avoro. 
- Taip, ją pastatė tik šiemet, - tarė Akvilė, ir paėmusi nuo galinės sėdynės popierius, padavė Avoro. 

Afrikietė ilgai vartė popierius, ir jos veidas kuo toliau, tuo labiau prisipildė išgąsčio. 

- Oho! Va čia tai oho… Neįtikėtina. Aš žinojau, kad kažkas vyksta, pas poną… Kokį poną, pas tą padugnę ateidavo visokie neaiškūs tipai, kartą jis man pasiūlė visa Subsacharinę Afriką, jeigu bendradarbiausiu su juo… Atseit, tu afrikietė, gerai susitvarkysi, o dar taip pasikausčiusi technologijose, būsi man naudinga. Nesutikau, jis po to mane visa savaitę marino badu rūsyje, mušė su botagu, raišiojo šlapiais diržais, kurie džiūdami susitraukia… Na, nesvarbu, tiek to. Bet dabar man daug kas paaiškėjo. 
- Ką darom toliau? 
- O ką jis tau sake? 
- Tu nepatikėsi, bet jis man žadėjo Lotynų Ameriką. 

Avoro nusijuokė. 

- Nepatikėsiu? Žinai, po to kai davei man tai paskaityti, sunku nepatikėti tuo. 
- Gerai, bet aš dabar turiu važiuoti į Kiniją. Prieš tai vienoje Vilniaus kebabinėje kažkokia kebabų pardavėja… Na, matyt irgi iš tos pačios chebros, turi man perduoti flešą. Ten svarbi informacija, o atidaryti jį galima bus tiktai Kinijoje, kitaip sprogs. 
- Superslapta laikmena išskirtinio svarbumo duomenims saugoti… Žinau, - nusijuokė Avoro, - gal tu ir nepatikėsi, bet tas sprogstantis flešas – mano kūrinys. Sukūriau jį pagal užsienio spectarnybų užsakymą, dar dirbdama Švenčionėliuose. 
- Jo? – Akvilė net išsižiojo. 
- Tikrai taip. Šiaip tai, manau kad reikia daryti viską taip, kaip jis sake – nuvažiuojam į Kiniją, susitinkam su tais žmonėmis, o paskui pagal situaciją. Manau, kad tikrai rasim būdą, kaip sustabdyti šituos baisius dalykus. O dėl flešo, tai gali būti, kad galėsim jį atidaryti anksčiau, nebūtinai Kinijoje. Aš gi sukūriau tas laikmenas, tai tikrai žinau, kaip saugiai jas atidaryti! Kuo anksčiau perskaitysim informaciją, tuo geriau. Galėsim geriau pasiruošti ir sugalvoti planą, kaip sugriati jų užmačias. Informuotas – tas pats, kas ginkluotas! 
- Gerai, bet mums reikia paimti tą flešką iš kebabinės. 
- Tai ko mes laukiam? Važiuojam! 

Akvilė davė gazo, ir visureigis nulėkė per miegančias Grigiškes. Išvažiavusi į autostradą, jaunoji pardavėja nuvarė į Vilnių. 

Vilniuje merginos susirado nurodytą kebabinę, ir sustojo aikštelėje prie jos. Tai buvo ta pati kebabinė, kur prieš keletą valandų uvo užsukusi Tipo Tifani su savo įkaitu – tos pačios parduotuvės, kur dirbo Akvilė, apsaugos darbuotoju Andžeika. 

- Tu lik čia, - pasakė Akvilė Avoro, ir išsitraukusi iš po palto davė jai makarovą, - imk dėl visa ko. Moki šaudyti? 
- Nelabai, tiesą sakant. 
- Aš tai gyvenime ginklo nesu laikiusi, bet vis tiek ramiau. Na, aš einu. Kebabo nori? 
- Noriu. Paimk mažą su vištiena, ir pagerti ką nors. 
- Okei. 

Akvilė išlipo iš automobilio, ir nuėjo į kebabinę. Užėjus į vidų, pamatė, kaip pardavėja nužvelgė jos (iš tikrųjų tai ne jos, o Nijolės) senamadišką paltą, ir nežymiai šyptelėjo. Kebabinėje nebuvo nė vieno kliento. 

- Du mažus kebabus su vištiena, ir dvi kolas. 
- Kolos iš šaldytuvo ar ne? 
- Geriau ne. 
- Aha… Padažas koks? 
- Tai gal čipotle. 
- Čipotle, taip… Su sūriu? 
- Jo, su sūriu, - tare Akvilė ir patyliukais suburbėjo slaptažodį, - kaip žaibas iš debesų aš pas tave ateinu. 

Kebabinės pardavėja nustebusi lėtai pakėlė galvą. Tą patį slaptažodį ji jau girdėjo šį vakarą iš blondinės tamsiomis plaukų šaknimis ir kreivai nupieštais antakiais. Būtent tai blondinei ji ir atidavė flešą, kurį turėjo perduoti. O čia kas tokia, ko ji atėjo? 

Kebabų pardavėja, ilgai nelaukusi, pastvėrė ginklą iš po prekystalio ir nukreipė jį į Akvilės galvą. 

- Kas tu tokia?! Ko nori?! – agresyviai suriko kebabinės darbuotoja. 

Bet Akvilė nesnaudė – šis vakaras jau daug ją išmokė, ir vos pamačiusi, kad kebabinės darbuotoja kiša ranką po prekystaliu, mergina suprato, kad nieko malonaus ji iš ten tikrai neištrauks. Todėl greit pakišo ranką po Nilkos paltu, ir kebabininkei dar nespėjus pakelti ginklo iki jos galvos, ji jau rankose turėjo užtaisytą gloką. Abi merginos nukreipė pistoletus į viena kitos galvas vienu metu. 

- Ne, čia tu man pasakysi, kas tu tokia ir ką žinai, - atsakė Akvilė. 

Abi merginos stovėjo kebabinėje, pakėlusios užtaisytus ginklus viena kitai prie galvos. Piktai žiūrėjo viena į kitą ir abi laukė, ką pasakys kita…
Mužik Super Star

2017-12-14 07:48:22

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...