„Kur yra ta riba? Kada ji baigiasi, o gal tik  prasideda? – lipdamas  laiptais iš rūsio samprotavo Vincentas. – Gimimas ir mirtis juk – taip arti. Tik vienas mažas kvailumo žingsnis.“
– Eik pavalgyti, – išgirdusi lipantį laiptais Vincentą, pašaukė Violeta. – Tai ką ten rūsyje veikei tiek laiko?
– Sėdėjau ir rūkiau, juk lauke šaltoka, – bandė išsisukti senis. – Reikia sutvarkyti rūsį, juk ten tiek daug nereikalingo prikrauta!
– Bet juk ten nėra šviesos, lemputė seniai perdegė, – postringavo pati.
– Įsuksiu naują, – tepasakė ir ėmė valgyti, ką žmona buvo paruošusi.
Papusryčiavęs Vincentas vėl nulipo į rūsį, pakeitė lemputę ir prisėdo ant fotelio. Elektros šviesoje rūsys atrodė it po karo. „Seniai, labai seniai čia buvau, – pagalvojo, – gal prieš dešimt metų, kai kasdien čia sėdėdavau ir dirbdavau.“ Senį mintys vėl sugrąžino į tuos laikus, į tuos popierius, rašytus čia, rūsyje, niekam nematant. Retkarčiais čia užsukdavo tik kaimynas su alaus buteliu, norėdamas išsikalbėti ir, kaip jis sakydavo, pafilosofuoti. Jo nuobodžios ir įkyrios kalbos Vincentui nelabai patiko, tačiau tekdavo išklausyti iki galo, kol jis gerdavo alų.
 
– Eik jau, eik, kvailumo jutimas jau yra protingumo apraiška! – kažkada dėstė kaimynas. – Sakai, jautiesi kvailai, o potekstėje – esi protingas, ane? Nė velnio, nors gali pasirodyti arogantiškai, bet nieko blogo. – Ir tarsi bandydamas sušvelninti pasisakymą pridūrė: – O jeigu imant domėn meną, literatūrą, poeziją – jaustis kvailai yra tik pašalinis efektas? Kuriantis, išsisakantis nuoširdžiai – sociume visada yra suvokiamas kaip sociopatas, kvailys, geriausiu atveju, ir šiaip... nelabai pageidaujamas asmuo. Na gal tobulas ir įdomus yra tik po mirties?“
Vincentas gerai pažinojo kaimyną ir niekada jam neprieštaravo, nes suprato, kad savo asmenine nuostata jo niekaip neįveiks.
 
– Bet kam to visko reikia, ką tu čia pluši, dirbi? – kartą paklausė kaimynas.
– Reikia žiogui, – teatsakė Vincentas, nors kaimynas nesuprato, apie kokį čia žiogą eina kalba.
– O tu gerai įsiklausyk ir suprasi, – tęsė Vincentas ir ėmė skaityti vieną iš savo rankraščių:
 
Tu pavargai,
Bičiuli, pavargai.
Ištįso veidas,
Nevilties kamuojamas.
Ir žodžiai tie
It stiklo duženos
Taip nelauktai
Apdraskė veidą,
Kojas...
 
– Kokias kojas, kieno? – kabinėjosi klausytojas. – Tu svaigsti, juk nematai po kojomis jokio pagrindo, tik filosofuoji!
Senis neišgirdo, o gal praleido pro ausis, ką kaimynas pasakė, tik tęsė:
 
Užsidaryti,
Pasislėpti,
Užsikimšti ausis...
 
– Tu ką, esi beprotis, gyvenime to nebūna! – smarkavo kaimynas. – Užsikimšti ausis? Bet nuo ko?
Vincentas apsimetė, kad neišgirdo klausimo, o gal nenorėjo išgirsti ir vis tęsė:
 
Juk nebėra jau kartuvių –
Ir jos neveikia
Pasaulis Tavo...
 
– Čia tik psichiškai nenormalaus žmogaus sapalionės, – bandė pašiepti Vincentą kaimynas ir gurkštelėjęs alaus, pridūrė: – Į subinę nebeįlįsi!
– O aš ir nesitaikau visiems įtikti. Kas nori, tas supranta ir be žodžių, – tiek teatsakęs kaimynui, užsirūkė .
 
„Šiandien jau – kitaip, kitas požiūris, kitas dangus…“ – svarstė Vincentas sėdėdamas fotelyje.
Ant darbastalio stovėjo nebaigta gaminti lesyklėlė.
„Gal reikėtų ją pabaigti gaminti, juk žiema artėja...“