Šiandien nustebintas esu
ir nerandu sau vietos,
nes ant dangaus virš debesų
sušvito baltos pėdos.
Todėl nurimti negaliu,
juokiuos, pykstu be gėdos,
kai net po lietsargiu žaliu
šmėžuoja basos pėdos.
Jos vienos amžių kelyje
skaičiuoja mano bėdas.
Kadangi šiandien smarkiai lyja –
bandau sumėtyt pėdas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-12-13 21:20:32
Žaismingas kūrinėlis.
Būna, pasitaiko, kai tenka, kaip tiems zuikiams arba lapėms sumėtyti pėdas. Svarbiausia saugiai nusileisti nuo debesų.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2017-12-13 10:27:13
Pavyko sumėtyt, linkiu sėkmingai sugrįžti...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-12-13 10:11:00
Nuotaikingas.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-12-13 08:55:13
Viskas susimaišę, visur pėdos – aukštai lyg angeliukų, apačioj varlių, paties ėjiko… Kažin, kas čia?
Lietų ir lietsargį įsivaizduojant kaip srautą ir gaudykę-skydą – tai minčių lietus ir nuotaikingos variacijos.
Tuo pat sumėtytos ir kitos pėdos. Nagi taip eina eiliuotosios…
Pirma pasivaidena baltos – efemeriškos, tuščios (neprirašytos). Paskum jau ir beatsklendžiąs eilėraštis. Dar gal nesuvaldytas, neįspraustas į formą (basas), bet... ir su dangaus vandenimis, ir su žeme susijęs...
O kadangi visa gyvenamoji realybė yra eilėraštis (būties poezija), tai ir šlepsi sau... toks pažeidžiamas, jautrus (basas)... gaudai, galvoji, gal ką ir pasirašai aiškesnio...
Gyvenimas yra raštas... Todėl tas sumaišymas (kitaip tariant, logiškai nevisiškai paaiškinamas turinys) yra kaip tik.
Va tokie man pasirodė pėdsakai.
Jei niekas neaišku – anokia čia bėda. Visokių gi pėdų prikrinta po žaliu gaubteliu (į komentarų laukelius). Aš gal irgi savaip sumėčiau, tegul kas nori šifruoja arba regi atsigėrusį iš pėdos avinėlį.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-12-13 00:11:20
Va, brat. Na, aš apie rimą. Nors radauskiškas, bet gerai :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-12-12 20:33:46
ach, tos valiūkės pėdutės...