Juozas nieko neatsakė, įprato praleisti kai ką pro ausis. Taip buvo geriau, žinojo, kad sūnaus neperginčys, ir kad jo klausimas kaip tik ir siekė įžiebti ginčą. Ginčą, kurio metu tas galiausiai mestų, ai, tėvai, ką tu išmanai, visai atsilikęs. Todėl tik kramsnojo sumuštinio kampą, arbata buvo jau pasibaigusi, kažkaip per greitai jis ją išgėrė, neapskaičiavo, sumuštinio galas dar liko, nepaliksi, tada sakys, tėvai, nepalikinėk maisto, ne karaliai gi mes, o prašytis dar vandens - vėl ne kas, tars, kad arbatinyje nebliko, tai ką vėl kaisti? Ar tikrai nori? Geriau taip sukramtys.
 
Tai ko neatsakai, tėvai, kas tau?
A, klausei kažko, Vladeli? apsimetė linksmas.
Taigi, nejau negirdi?
Kažką užsisvajojau, matyt, sakyk, sakyk, sūnau.
Klausiu, kaip su ta komoda, gal į rūsį? Juk prie naujos sofos ji kaip ir netinka.
 
Marti barškino indus kriauklėje, tas dalykas jos nejaudino, suprask.
 
Kad ji mamos, o jai senelė perleido, padovanojo, šimto metų senumo, nežinau, Vladeli, daryk, kaip išmanai.
Tai aš suprantu, kad daiktas vertingas, ir nesakau, kad išmesti, bet vietos daug užima ir nedera prie modernaus dizaino. Palaikykim rūsy kol kas, o pavasarį žiūrėsim, gal į sodą pervežti, kaip manai, ten labai tiktų prie kaimiško interjero?
 
Ar beverta ginčytis, jei jau taip nuspręsta ir reikalingas tik formalus pritarimas, o net jei ir nebūtų pritarimo, vis tiek tą komodą ištarabanintų velniop, dar iškalbėtų, kad tėvui rūpi tik prieštarauti, nesvarbu – sprendimas geras, ar blogas, bet ne jo sugalvotas; taigi, geriau nusileisti, net nesivelti į diskusijas, prieš jauną vėją argi papūsi senomis dumplėmis, nors žiūrint iš praktinės pusės, aišku, kad grūsti gerą daiktą į rūsį, kur tvyro nuolatinė drėgmė, nedera. Kaip Elytė į tai pažiūrėtų, ar drįstų Vladelis siūlyti tokį dalyką jai gyvai esant? Turbūt ne.
Kita vertus, tas baldas jam nė motais, galvoja Juozas, didelio čia daikto, kad jie svetainę nori modernesnę matyti, net jei tas baldas  jam primena žmoną, juk negyvensi vien prisiminimais, gyvenimas pirmyn eina, nėra kada gręžiotis, bet gi paskui komodą ir jis pats eis velniop kažkur į rūsį ar kitur, nes ir jo užimamos vietos greitai prisireiks - anūkai auga.
 
Kaip bežiūrėsi senatvė tai ne jaunystė, kada rodėsi, kad visas gyvenimas dar prieš akis, vaikai dar kada užaugs, o tavo paties motina matėsi tik kaip bet kokio progreso stabdis. Kaip viskas apsivertė, dabar jau jo paties sūnus didelis ir dabar jau jis, Juozas viso ko stabdis. Ech, gaila, kad neįsirengė sodo namelio taip, kad būtų galima ir žiemą gyventi, nesimaišytų dabar po kojom. Visą laiką, kaip žinodamas, siūlė Elytei susikoncentruoti daugiau į sodo namelį, bet ta, irgi, matyt, lyg žinodama, kad jai neprireiks, atidėliojo, sakė tai tam pirmiau reikia, tai anas šiuo metu yra svarbiau. Taip ir liko namelis tik vasarnamis, su plonomis sienomis, perpučiamais langais. Aišku, vasarą veik iki rudens Juozas prabūna sode, tik retkarčiais parvyksta miestan, nuodugniau apsiprausti, išsiskalbti, kokią knygą pasikeisti. Mato tada, kad jo kambarys beveik kaip ir okupuotas būna anūkų. Ir šį rudenį, kai pargrįžo, nelabai patenkinti buvo anie, kad seneliui reikėjo kambarį užleisti. Mantukas net burbtelėjo: ir vėl?, lyg tai būtų jau kone jo paties nuosavybė.
 
Pajuto vis dar įsmeigtą į veidą vyresnėlio sūnaus žvilgsnį ir susiprato pritarti, gerai, galima ir į rūsį kolei kas, arba žinai, gal ir mano kambary išsitektų, nereiktų taip toli boginti?
Betgi pas tave ir taip nėra kur apsisukti; bet jei taip sakai, tada tikrai – bus arčiau, o pavasarį tai į sodą tiksliai, ten jis papuoš interjerą.
 
Marti iššlepsėjo iš virtuvės, suprask, ar pritarė, ar ne pasiektam rezultatui?
 
Jaunėlis jau kada angluose gyvena. Vis dar nevedęs, senberniauja. Galėtų ir jį, tėvą išsivežti, tada abu senberniautų, bet negi prašysies, jei jau pats nesiūlo.
 
O komoda kambaryje nors ir atėmė erdvės, bet kažkaip ir sušildė vietą, ypatingai kai ranka perbraukdavo per viršų, lyg Elytės nugarą jusdavo. Vladelis kaskart primindavo: tik atsargiai vaikščiok pro ją, kad neužsigautum, ech, geriau reikėjo į rūsį, nepaklausei. Matyt, marti vis tik labiau rinkosi rūsį.
Kad ne, Vladeli, man ji netrukdo, aš ją saugiai apeinu.
 
Prieš Naujus ir Kalėdas atskleidė Vladelis tokį rekonstrukcijos projektą: matai, tėvai, Mantas jau kaip ir nemažas, dvylika suėjo, jam su sese viename kambaryje gyventi, na, pats supranti, tai sugalvojome, kad ir tau būtų paranku – persikeltum į valgomąjį, nereiktų į antrą aukštą laipioti, o valgomojo stalą perkelsime į virtuvę, virtuvė, aišku, sumažės, bet visiems bus geriau - Mantas bus atskirai, jam ir mokytis geriau, kai vienas, tau nereiks per aukštus laipioti, valgomajame kaip karalius gyvensi, ten ir televizorius yra, sofa, tik komodą tai teks į rūsį laikinai iki pavasario, pats supranti, valgomajame, tai yra, nuo šiol tavo kambaryje ji tikrai neišsiteks. Ką manai?
 
Ilgai tylėjo Juozas, net marti išjungė radiją, galvojo: juk daktaras labai pritarė, kad jam tenka daug laipioti, širdžiai sveika, bet sūnus taigi to nežino, negi pasakosiesi viską ligi smulkmenų, šiaip pasakė, kad viskas gerai, nieko nerado, dar šimtą metų gyvensiu, ir viskas. Pasijuokė Vladas: šimtą metų, o ką, gyvenk, jei patinka. O kaip dabar bus? Teks laipioti, kai visi išeis į darbus, mokyklą? Kas belieka. Arba pamiršti šimtą metų ir nesikelti nuo sofos, tik spoksoti į ekraną, kad greičiau ...
 
Suprantu, tėvai, čia tavo namas, tavo viskas užgyventa su mama, bet suprask, dovaną norim Kalėdų proga suteikti Mantukui ir Elytei, jie gi auga, jiem vis daugiau reikia, o ir tau bus neblogai, pažadu, aš gi visada tavimi rūpinsiuos, tėvai.

Na, ką tu Vladeli...

O valgomasis tai tik niša šalia virtuvės, be lango, o jis taip įprato stebėti kiemą, medžius ir krūmus, žolę ir paukštelius, po ją strikinėjančius. Dabar galės sočiai televizorių prisižiūrėti. Ir marti nuolat bus šalia virtuvėje. Perspektyva.
 
Tai kada jau keltis?
Na, šiaip tai viskas paruošta, kada pats apsispręsi.
Rytoj, nukirto.

Kitą dieną visi išėjo, jis girdėjo: Mantukas su Elyte (senelės garbei taip pavadinta) į mokyklą, sūnus į kontorą, nežinia kuo ten jie užsiėmė, marti vėliausiai - į teatrą, kur vyko repeticija, buvo aktorė.
Juozas apsirengė, įsimetė į kuprinę kelis marškinius, kojines, apatinius, į atskirą kišenėlę įdėjo pasą. Apžvelgė viską, perbraukė Elytei per nugarą ir išėjo.