„Po paraliais, negi tai buvo tikrovėje, o ne sapne, juk kažkada nuo jaunystės rašydavau eilėraščius, galbūt vaikiškus ir naivius, – prisiminė Vincentas, – betgi jie tada plaukte plaukė iš vidaus. Kurgi jie dabar, gal rūsyje?“
Senis nušlepseno į rūsį stačiais mediniais laiptais ir, atrakinęs seną surūdijusią spyną, įžengė ten, kur seniai nebuvo. Sandėliuko patalpa buvo tamsi ir drėgna. Užsidegęs nuvarvėjusią žvakę, apsižvalgė: ant lubų ir sienų kabojo voratinkliai, pelėsiai. Kažkada naudojamas staliaus darbastalis pūpsojo apkrautas nebereikalingais buičiai daiktais, įrankiais. Ant grindų mėtėsi medžio atraižos ir drožlės. Atsidaręs senos spintos duris, kur kažkada laikė savo „brangenybes“, nustebo. Rankraščiai tvarkingai gulėjo savo vietoje, tik nuo laiko kažkiek buvo pageltonavę ir apkloti medžio dulkėmis. Vincentas, pasišviesdamas žvake, išsitraukė aplankus ir, nupūtęs dulkes, prisėdo ant seno, sukrypusio fotelio, kurį parsivežė iš uošvio namų po jo mirties. Laikas greitai lėkė, kai senis įniko skaityti lapas po lapo. Akys užstrigo prie vieno iš jų:

Žaibas trenkė į medį –
Medis liko be šakų.
Prabudau smegduobėj –
Sapnas nubėgo vienas...

Perskaitęs šią miniatiūrą, senis pagalvojo: „O ar ne taip ir šiandien yra? Kas pasikeitė? Ničnieko!“
Kuo toliau, tuo su didesniu susidomėjimu Vincentas jau garsiai skaitė savo rankraščius, kartkartėmis užsirūkydamas. Jis žinojo, kad žmona čia niekada neįeina ir kad tabako dūmai jos neerzins. „Reiktų įsigyti pypkę, – šmėstelėjo mintis. – Tada galėčiau ir kambary rūkyti.“ Bet... Užstrigo vienas rankraščio įrašas:

Švininiai debesys – švininės mintys
Lietus su šlapdriba iš lėto krenta.
Dar neišspręstas šios dienos kryžiažodis
It laižomas medus
Burnoj subręsta…

„Subręsta? – senis kelis kartus perskaitė šį žodį ir susimąstė. – Nei subrendo per daugelį metų, nei ką!“ – tęsdamas rankraščių skaitymą, pagalvodavo.
Nežinia, kiek ilgai Vincentas sėdėjo rūsyje ir vartė lapus, vis stabtelėdamas prie kokio nors, gal artimo šiandienai įrašo:

Aš – medis.
Jei norite mane nukirsti –
Geriau išraukit su visom šaknim!
Iš liemenio padirbkit kryžių,
Šakas gi atiduokit ugniai...

„Kryžius, šaknys, ugnis, – tai neišvengiama. Visais laikais taip buvo ir yra. O kas iš tos ateities, jei nevertinsime savo šaknų?“
Baigęs vartyti ir skaityti iki galo savo „literatūrą“, Vincentas vėl atsivertė pirmąjį rankraščio puslapį ir įdėmiai perskaitė eilėraščio pradžią:

Palaimink, angele,
Aš – kryžkelėj
Ir nežinau,
Kur eiti...

Senio akys sudrėko, raidės susiliejo. Susigraudinęs, toliau skaitė tylomis:

Aš liksiu neskolingas,
Koplytstulpį išdrošiu
Tau prie kelio
Su mūkele,
Metalo kryžiumi
Ant stogo...

Nubraukęs rankove ašaras, užvertė aplanką. Ant jo pieštuku didžiosiomis raidėmis kažkada buvo parašyta: „Ties riba“.