Atsiprašau, už viską aš atsiprašau,
Jei tik įmanoma atleisti. Už tylą aš atsiprašau,
Kada gal nebylė buvau. Už žodį, ištartą ne taip,
kada galbūt per daug sau leidau. Už laiką,
Kai nebuvo žodžių, kai nebuvo meilės.
Atleist maldauju tų, kurių jau nebėra. Sutemo, 
rodos, vakaras ir debesys stori vis slenka,
kaip ir tada, kada maža buvau, verkiau kažko
Ir nieks neištiesė man rankos. Galbūt todėl
Tokia šaltoka, neparodanti jausmų, jie slepias už
Pilkų, sudrėkusių akių, dabar atsiprašau visų.
Tokia jau be parodijos manoji meilė. Atleist prašau ir
Ašarą braukiu, be galo jus visus myliu kitokia meile.
Sutemo, rodos, vakaras, žaibai zigzagais skelia dangų,
Nuo medžių šakos lūžta, krinta, o aš dar vis atsiprašau,
Lenkiuosi dangui, kol pagaliau dangus didžiulėm
Ašarom apverkia žemiškus kelius, ištiesia vėsią ranką...