Kaip iškepti savo Duonelę,
Vis nedrįso manoji ranka,
Ir atrodė, ne mano ji valioj,
Ir tikrai patirtis per menka.
Bet mintis kirbėjo ir blaškė,
Tiktai reik pabandyt ir tada
Bus išmoktas žemdirbio raštas,
Kaip Šventa kasdieninė Malda.
Tirpo rankos ir prakaito lašas
Nusirito nuo kaktos karštai,
Sudėliotas atrodo jau raštas,
Kryželiu pažymėtas šventai.
Ir paliko stebuklo laukimas,
Kai pakvimpa sodyba rugiais,
Kai iškyla duonelė lyg pylimas gyvas
Ir širdis prisipildo šventės kvapais.
O ta šventė – Duonelės gimimas,
Nuo rudens lig rudens darganos,
Ir toks šiltas kartu pabuvimas,
Kai užkaista delnai nuo Duonelės šviežios.
poeta
2017-12-08 19:27:43
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-12-09 23:26:39
Geros eilės pagerbiant Duonelę. Pažįstamas prakaito lašas, kada tekdavo mamą pavaduoti minkant kubile arba duonkepėje...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-12-09 20:04:25
Mielos eilės. Menu, kai močiutė kaime kepdavo. Pečiuj. Tą tikrą :)
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-12-09 10:02:57
Noriu ! Riekės ! }
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-12-08 20:11:54
Duonelės kepimas - didelė šventė.