Gruodyje daug tylos ir paslaptingo grožio, nes
Kalėdoms žemė nusimeta rudinę, –
Nuo galvos iki kojų baltais kailiniais apsikloja...

Pilki  sodybų stogai, jie kaip kepurės,
Ant jų sniegas lengvas, papuręs...
O medžiai – lyg žvakės, subrenda į sniegą ir miega...
O miegant dabina kažkas
Baltais šermuonėliais šakas.

Ir artėja Kūčių naktis.
Stebuklinga naktis,
Kai menasi saldūs rūpesčiai vaikystės:
Ar Kalėdų senelis aplankys?
Kaip įeis pro užrakintas duris?..

   O Kalėdų baltąjį rytą, 
Menu – 
Snaigės vis krito
Ir krito...