Išnešioju dienas aš glėby piligrimų,
Krinta sniegas, žvarbu, savo kelio nežino
Baltas sniego žmogus, tas vienišius prie kelio,
Supa medžiai šakas, savo sielvartą kelia.
Gena vėjas snaiges, šėlsta skausmas krūtinėj,
Ar pareisi namo tu šiandien pirmutinis?
Ar atversi duris tu trobelės medinės,
Gal tave pasitiks laiko žvilgsnis ledinis?
Bėgsi sniego taku paskui šėlstantį vėją,
Nežinosi seniai kas gimtinėj, pradėjo
Laiką laikrodis rodyt pavėlavęs, sutrikęs,
Gal tik žvakės šviesa tau trobelėje likus.
..................
Išnešioju dienas aš glėby piligrimų,
Ten, kur vėjas nakty palydėjęs nurimo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-12-08 17:49:55
Graži minčių ir jausmų raiška.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-12-08 10:52:59
Įtaigiai nuausti žodžiai, kupini meninės išmonės, jautrumo...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-12-08 08:41:03
Eilėse atsispindi stingdantis žiemos ir jausmų šaltis. Bent jau man taip atrodo.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-12-08 00:50:51
Išnešioju dienas aš glėby piligrimų,
Ten, kur vėjas nakty palydėjęs nurimo...
Malonu skaityti Jūsų eiles.