Aplinkui pilki medžiai, liūdnos dienos –
Laike mintys pasiklydusios vienos,
Slegia žmogaus sielą rudens dargana
Lyg bejausmė smėlio dykuma.

Žvilgsnis pakibęs ant pilko dangaus,
Kas jo sužvarbusį kūną priglaus –
Ištiestos rankos, aidi malda:
Niekas neužklysta – sklinda rauda.

Prašo grąžinti į jaunystės metus
Ar sulėtintų skubančio laiko ratus –
Vasaros nubėga suknele trumpa
Kaip vaikystė ir jaunystė linksma.

Jam nerimas, skausmas temdo akis,
Kodėl taip yra – kas atsakys?..
Atsako jokio nesulauks niekada,
Monotoniškai plauks trumpėjanti diena

Tarsi lygumų upės tėkmė rami –
Žmogus susimąsto – dėl ko gyveni?
Apmaudas slegia jo sielą, mintis:
Aiški praeitis –  pasitiko nebyli ateitis... 

2000 m.