Ir vėl žiema, ir vėl Naujieji metai,
Kiek buvo jų, kiek bus – kas sužiūrės?
Akis pakėlusi žvelgiu į dangų,
Ieškodama vienintelės žvaigždės.
 
O kaip norėčiau aš apglėbti viską,
Žinau, esu tik laikina viešnia
Šioj žemėje, kur baltos snaigės tviska,
Ir ledo lytys plaukia palengva.
 
Nunešdamos mano metus ir viltį,
Kad visa, kas gražiausia – priešaky,
Kai sutemoj maža liepsnelė spingsi,
Ir kai užgęsta – šviečia jau kiti.
 
Sustok! – šaukiu, –  akimirka žavinga!
Dar leisk pajust gyvenimo skalsos,
Kai iš dangaus ne snaigėm – žvaigždėm sninga,
O aš viltingai ieškau tik vienos.