Akvilė su didžiuliu iš bandito pavogtu juodu visureigiu įsuko į kiemą Trakuose. Čia buvo tas adresas, užrašytas blondinės Tipo Tifani automobilyje rastuose popieriuose, dėl kurių mergina metė visą savo ramų, eilinės parduotuvėje dirbančios merginos gyvenimą. Išlipusi iš automobilio, jaunoji pardavėja pajuto rudenišką nakties vėsą – Trakuose ir taip visada būdavo gerokai vėsiau dėl ežerų, o šią vėjuotą rudens naktį tai ypatingai jautėsi. Namas, prie kurio ji atvažiavo, buvo eilinė medinė troba, kokių kiekviename Lietuvos miestelyje yra daugybė. 

Mergina priėjo, ir nedrąsiai pasibeldė į duris. Jas atidarė kvadratinio veido, stipriai pasportavęs vaikinas su brangiu kostiumu. 

- Ko? – neypatingai mandagiai paklausė vaikinas. 
- Blogį ir gėrį sugalvojo silpnieji, o stipriausieji daro tai, ką nori, - pasakė mergina popieriuose perskaitytą slaptažodį, ir pro didelio Nijolės palto kraštą parodė popierius. 
- Aišku. Užeik. 

Akvilė įėjo į vidų – pro priemenę į svetainę. Eilinis namas, eilinis kambarys – sekcija su indais, televizorius, kilimas ant sienos, sofa... Kas čia tokio ypatingo, dėl ko reikėjo viską mesti ir važiuoti čia? Jaunoji pardavėja nustebusi dairėsi. 

- Nu ir apsirengusi... Su tokia mašina atvažiavai, o šmutkės kaip iš šiukšlyno, - kvadratinis rebiata priėjo prie Akvilės ir apčiupinėjo jos liemenį, - ką ten turi po rūbais? 

Akvilė nusivilko jai gerokai per didelį Nijolės paltą, ir rebiata pamatė visą amuniciją, kurią Akvilė nuėmė nuo kirviu pridaužtos Nilkos – automatas, granatos, šoviniai, diržas su makarovu ir gloku, ir kiti pavojingi dalykėliai. 

- Oho, ne tokia tu prasta, - nusikvatojo kvadratinis, - šita, tu visus šituos daiktus čia palik. Pas poną neleisim su ginklais. 

Akvilė klusniai viską nusiėmė ir sudėjo ant grindų, liko tik su vasarine lengva suknute, kuri nelabai tiko šiai šaltai bobų vasaros nakčiai. 

- Nepergyvenk, pas mus čia niekas neprapuls. Einam, - vyriokas kaip užuolaidą patraukė į šoną ant sienos kabantį kilimą, ir mergina nustebus pamatė metalines lifto duris. 

Liftas leidosi greitai ir labai ilgai, ko gero, visą amžinybę. Akvilė kuo toliau, tuo labiau stebėjosi. Kiek kilometrų po žeme mes leidžiamės? Bet klausti kvadratinio  vaikino nedrįso – jis stovėjo šalia, ir tylėjo. Nepanašus į tokius, kurie kalba per daug. 

Pagaliau durys atsivėrė, ir mergina su kvadratiniu išėjo iš lifto į didelę, apšviestą patalpą su daugybe durų. Grindis, išklotas brangiomis plutelėmis, plovė juodaodė mergina. Akvilė ir kvadratinis priėjo prie vienų durų, niekuo neišsiskiriančių iš kitų. Kvadratinis pradėjo skambinti į duris, o juodaodė, kol kvadratinis skambino, patyliukais šnipštelėjo Akvilei: 

- Ko tu čia atėjai? Bėk iš čia kuo greičiau! Turėsi bėdos. Patikėk manim, aš jau turiu! 

Tuo metu durys spragtelėjo, vaikinas atsisuko į Akvilę, o afrikietė vėl pradėjo šepečiu įnirtingai šveisti grindis, tarsi ką tik nieko nebūtų kalbėjusi. Panašu, kad kvadratinis nieko neišgirdo – jis pamojo Akvilei, ir jie kartu įžengė į didžiulę, salę. 

Įėjusi pro duris į salę, mergina pamatė neįprastą vaizdą. Tokios prabangos ir blizgesio Akvilė nebuvo mačiusi niekur – nei glamūriniuose žurnaluose, nei filmuose. Ryškiausių spalvų brangūs persiški kilimai, paauksuoti ir deimantais inkrustuoti senoviški baldai, didžiuliai krištoliniai šviestuvai, įspūdingos senoviškos kolonos rėmė freskomis išpaišytas lubas. Visa aplinka taip blizgėjo, tviskėjo ir žaižaravo, kad mergina pradžioje net prisimerkė. 

Kvadratinis kostiumuotas vyriokas nuvedė ją į salės galą, link sosto, pastatyto ant pakylos, apklotos raudonu kilimu. Šalia pakylos Akvilė pamatė neįprastą vaizdą: ant grindų, vos kojomis siekdama žemę, stovėjo (tiksliau, pusiau kabojo) šviesiaplaukė mergina, apsirengusi tik apatiniais. Merginos rūbai gulėjo šalia, jai prie kojų. Šviesiaplaukės rankos buvo pakeltos į viršų ir prirakintos prie dviejų ilgų grandinių, kabančių nuo lubų. Šalia jos stovėjo ponas, apsirengęs prabangiu kostiumu, sulaižytais plaukais, baltarankis, visas kaip iš pieno plaukęs, ir botagėliu įnirtingai daužė šviesiaplaukės tai pilvą, tai nugarą. Mergina šaukė iš skausmo ir dejavo, o ant jos pilvo, šlaunų, nugaros ir rankų nuo mušimo jau buvo iššokusios didelės, raudonos dešros. Ponas jai kartojo: 

- Kada pagaliau išmoksi dėti cukrų man į arbatą? Du šaukšteliai – tiek laiko dirbi, ir neatsimeni? Aš tave išmokysiu prisiminti! Išauklėsiu tave taip, kad daugiau tokių nesąmonių nedarysi! 

Akvilė net paklaiko nuo visos tos egzekucijos vaizdo. „Wtf, kas čia darosi? “ 

Tuo metu susilaižęs ponas išgirdo žingsnius ir atsisuko. Kvadratinis bernas parodė į Akvilę ir tarė: 

- Šeimininke, ji jau atvyko. 
- Malonu tave matyti, gražuole. Tavęs jau seniai laukėm, - ponas nusišypsojo taip maloniai, kad atrodo, niekad nepasakytum, kad šis malonus žmogus gali lupti botagu merginą už tai, kad neįdėjo cukraus į arbatą, - gali eiti, pašauksiu kai reiks. Gražuole, koks tavo vardas? 

Kvadratinis bernas nusilenkė ponui, apsisuko ir išėjo. Akvilė nedrąsiai stovėjo vietoje ir neįsivaizdavo, kaip elgtis. 

- Akvilė, - nedrąsiai ištarė mergina. Galėjo sumeluoti, bet ką tik pamatytas vaizdas jai pasakė, kad šiam ponui meluoti nelabai patartina. 
- Akvilė... – ponas romantiškai nutęsė, pasižiūrėjo į freskomis išdailintas lubas, - man sakė, kad tu prisistatinėjai kitaip, bet tiek to, nesvarbu. Tikrasis tavo vardas manęs ir nedomina. Svarbiausia, kad viską atliktum teisingai, ko iš tavęs bus reikalaujama. Man tave rekomendavo kaip patikimą žmogų, ir manau, kad tu manęs nepavesi. Juk nepavesi, ar ne? 
- Nepavesiu, - atsakė Akvilė, ir vėl su baime pašnairavo į ašarojančią šviesiaplaukę, grandinėmis prirakintą prie lubų. 
- Tai gerai, šaunuolė. Va, žiūrėk, šita durnelė atnešė man arbatos, bet neįdėjo cukraus. O kaip aš galiu gerti arbatą be cukraus? Man tai labai nemalonu ir nepriimtina. Aš turiu dabar ją nubausti, kad daugiau tai nepasikartotų. 

Ponas nuėjo kažkur už sosto, ir atsinešė reples. Šviesiaplaukė, tai pamačiusi, pradėjo spiegti. Akvilė net susigūžė iš siaubo. „Ir velnias mane atnešė čia! Galėjau tiesiog išmesti tuos popierius, arba nunešti kur reikia, ir viskas, lyg tai būtų mano bėda... “ 

- Žiokis! – sukomandavo šeimininkas, priėjęs prie šviesiaplaukės. Mergina, ką tik spiegusi, suspaudė žandikaulius ir nuleido galvą. Ji visa drebėjo iš baimės ir apmaudo. 

- Žiokis, aš tau sakau! Nesižiosi? Nieko, tuoj tave pražiodys, - šeimininkas spragtelėjo pirštais, ir į salę įlėkė du kampuoti vyriokai, vienas iš jų tas pats, kuris pasitiko Akvilę. Jie pripuolė prie vargšės merginos ir suspaudę rankomis jos žandikaulius, privertė ją išsižioti. Ponas tuo metu įkišo reples į burną... 

Akvilė nusisuko, nes negalėjo į tai žiūrėti. 

Nuo šviesiaplaukės spiegimo ir dejonių Akvilė vos nenualpo, širdis daužėsi krūtinėje. Tuo tarpu ponas juokdamasis pakėlė reples į viršų ir parodė išrautą krūminį dantį. Kvadratiniai bernai kvatojo kaip nenormalūs. 

- Aš turėčiau tau išrauti du dantis, nes tu man neįdėjai dviejų šaukštelių cukraus. Bet šiandien aš nuotaikoj, šiandien aš geras, turiu svarbių svečių. Jeigu gražiai atsiprašysi, aš tave paleisiu. 

- Atsiprašau... – verksmingu balsu išlemeno šviesiaplaukė, nuleidusi galva. 

Vienas iš kvadratinių tarnų stuktelėjo kumščiu merginai į šoną: 

- Kaip tu čia atsiprašinėji? Gražiai atsiprašyk šeimininko! Mandagumo nemokė niekas? 

Mergina susiėmė, ir žiūrėdama į šeimininką, tarė: 

- Šeimininke, jūsų malonybe, aš labai jūsų atsiprašau. Daugiau tai nepasikartos. 
- Šį kartą patikėsim. Atrakinkit ją! Eik, gražuole, ir daugiau nenusidėk, - ponas nusispjovė ant merginos, ir nusikvatojo pragarišku juoku. Tarnai ją atrakino, mergina paskubomis susirinko nuo grindų viršutinius rūbus ir kūkčiodama išlėkė pro šonines duris. 

Šeimininkas tuo metu vartė rankose dantį. 

- Gražu... Dar vienas simpatiškas daiktelis į mano kolekciją. Imk, - ponas padavė dantį vienam iš tarnų, - nunešk ir įtrauk į mano kolekciją, kaip priklauso. Data, laikas, aplinkybės... Na, tu gi žinai. Ir pasakykit, kad atneštų maisto ir gėrimų man ir šiai gražiai mano viešniai, - ponas atsisuko į Akvilę, ir maloniai mirktelėjo. 
- Laisvi, jūsų malonybe? 
- Laisvi, eikit. 

Ponas priėjo prie susigūžusios Akvilės, ir paėmė ją už parankės. Mergina net sudrebėjo – ką, ir jai dantis raus? 

- Madam, prisėskite, - ponas parodė į prabangų stalą. Akvilė pastebėjo, kad jis kalba kiek keistai, lyg su latvišku akcentu – kartais ne vietoje sukirčiuoja pirmą skiemenį ir kietai taria „L“. 

Mergina nedrąsiai atstūmė kėdę ir atsisėdo. Dar  niekada gyvenime ji nebuvo sėdėjusi ant tokių patogių kėdžių. Atrodė, kad užpakalis ir nugara smenga į minkščiausią debesį. Šios paauksuotos senoviško stiliaus kėdės buvo padarytos profesionalų, ir ne kiekvienas mirtingasis tokias nusipirktų eilinėje parduotuvėje. Matėsi, kad jos beprotiškai brangios. Akvilė apsidairė ir pamatė, kad ir iš lubų freskų, ir iš paveikslų nuo sienų į ją žvelgia vienas ir tas pats veidas – šio malonaus, bet tokio žiauraus šeimininko veidas. Panelei net susuko vidurius, ir ji labai gailėjosi, kad atėjo čia, bet kelio atgal, turbūt, jau nebebus... 

- Taigi, einam prie reikalo, - šeimininkas atsisėdo kitame stalo gale, - tu turbūt skaitei visą tą informaciją, kuri buvo tau duota. 
- Taip, skaičiau. 
- Taigi, tu viską jau kaip ir žinai, liko aptarti kelis baigiamuosius niuansus. Tu žinai, kiek daug yra pastatyta ant kortos, ir kokia yra viso to kaina. Man sakė, kad tu išmanai, ką darai. Juk taip? 
- Be abejo, nusimanau, - Akvilė susiėmė, atsisėdo tiesiau ir stengėsi atrodyti rimtai ir dalykiškai. 
- Puiku, Aš mačiau kad tu išsigandai, kai atėjai pas mane, bet aš tai suprantu, tu išsigandai manęs. Nieko keisto – visi kas, mane pažįsta, bijo manęs. Tu irgi bijai, ar ne? 

Išsičiustijęs, lyg iš pieno plaukęs ponas žvelgė į Akvilę su keista kreiva šypsenėle. Mergina nurijo seilę ir tarė: 

- Taip, bijau. 
- Neblogai, bet tu gi moki mandagiau, ar ne? 
- Tikrai labai bijau, jūsų malonybe. 
- Va. Jau geriau, - ponas atsilošė kėdėje, ir pradėjo barbenti žiedais apmaustytais pirštais per stalą, - tu greit įsikerti, kaip man ir sakė. Gerai. Kai reikalas bus sutvarkytas, gausi labai normalų atlygį. Tarkim, visą Lotynų Ameriką. Nori? 

Kitu atveju, išgirdusi kažką panašaus (pamanykit, jai siūlo Lotynų Ameriką!) jaunoji pardavėja arba pradėtų juoktis, arba žagtelėtų iš netikėtumo. Bet po to, ką perskaitė blondinės Tipo Tifani automobilyje rastuose popieriuose, ji neturėjo kuo stebėtis. Todėl maloniai tarė: 

- Taip, noriu. Lotynų Amerika, čia kaip tik man. 
- Labai puiku. Mes su tavim surasim bendrą kalbą, gražuole. 

Tuo metu atsidarė šoninės durys, ir su uždengtu padėklu įėjo ta pati juodaodė mergina, kurią Akvilė buvo sutikusi prie lifto. Ji padėjo ant stalo didžiulį padėklą ir pakėlė dangtį. Akvilė pamatė visa keptą paršiuką su obuoliu burnoje, aplunkui apdėtą ketomis bulvėmis ir daržovėmis. Kvepėjo taip skaniai, kad net seilė tįso. 

Juodaodė mergina paslapčiomis žvilgtelėjo į Akvilę, jaunoji pardavėja taip pat pasižiūrėjo į ją, dabar jau aiškiai suprasdama, kodėl afrikietė (ko gero, stipriai rizikuodama) bandė ją perspėti. Juodaodė buvo apsirengusi trumpais berankoviais marškinėliais, ir ant jos žąstų mergina pamatė nesenus randus, dar nespėjusius pilnai užgyti. Kas čia buvo? Irgi eilinė “bausmė”? Kiek dantų išrauta šiai merginai? 

Juodaodė išėjo, paskui ją įėjusios dvi europietiškos išvaizdos merginos atnešė lėkštes, įrankius, taures ir vyną. Atsuko butelį, pripylė taures ir išėjo, taip pat pažvelgusios į Akvilę – viena su gailesčiu, kita su supratimu. 

- Na, paragaukime, ir išgerkime, už mūsų planus ir puikią ateitį, - pakėlė ponas savo taurę. Jaunoji pardavėja taip pat gurkštelėjo. Vynas buvo puikus, tokio ji dar gyvenime nebuvo ragavusi. Keptas paršiukas taip pat buvo neįtikėtinai skanus. Pripratusi prie parduotuvės maisto, kuris jai irgi atrodė skanus, mergina net negalvojo, kad mėsa gali būti taip profesionaliai pagaminta ir kad ji nuo pat vaikystės valgė tokį prastą maistą. 

Ponas tuo metu aiškino toliau: 

- Iš Vilniaus kas valandą išvažiuoja transeurazinis greitasis traukinys iš Kaliningrado į Ho Ši Miną. Išlipsi Kinijoje, Šanchajuje, ten yra tavo užduoties vieta. Traukiniai važiuoja ir naktį, todėl jokio skirtumo, kuriuo traukiniu važiuosi. Turi atrodyti kaip eilinė keleivė, nesukelti jokio įtarimo. Dokumentai, su kuriais kirsi Baltarusijos, Rusijos, Mongolijos ir Kinijos sienas, jau paruošti. Išvykti turėsi jau šiąnakt, ir kuo greičiau, tuo geriau. Mašiną, kaip žinau, turi, tai nusigausi iki Vilniaus lengvai. Viskas aišku? 
- Taip, jūsų malonybe. 
- Gerai. Dabar toliau. Prieš važiuodama, turėsi užeiti į kebabinę Vilniuje, adresą tau duos. Jie dirba visa parą. Ten gražiai, nesukeldama įtarimo, nusiperki kebabą, ir pirkdama pasakai “kaip žaibas iš debesų aš pas tave ateinu”. Tau pardavėja su kebabu duos flešą. Įsidėk kur nors nepastebimai, ir saugok kaip savo akį, nes ten yra aukso vertės, pati svarbiausia informacija. Jeigu pamesi… Turbūt neriekia aiškinti, kas tau bus. Flešas užplombuotas, atidaryti jį galėsi tik Kinijoje. Atidarius jį anksčiau, jis sprogs, ir suplėšys tave į gabalus. Taip kad turėk omenyje – atidarai jį ne anksčiau, negu kirtusi Mongolijos – Kinijos sieną! Technologija ten gera, Švenčionėlių gamybos, palydovinė. Net jeigu jį atidarysi Mongolijoje, metras iki Kinijos sienos – jis vis tiek sprogs, ir stipriai sprogs. 
- Supratau, jūsų malonybe. 
- Tame fleše bus informacija užduoties, kurią tu turi atlikti. Kinijoje bus mūsų žmonės, jie tau duos viską, ko tam reikės – ginklus, transportą, apgyvendinimą, dokumentus... Žodžiu, tu viską supratai? 
- Puikiai supratau, jūsų malonybe. 
- Džiaugiuosi, kad supratai. Taigi – arba Lotynų Amerika, arba mirtis, siaubinga, kankinanti mirtis. Tu pasiruošusi? 
- Pasiruošusi, jūsų malonybe, - atsakė Akvilė, ir su liūdesiu pagalvojo apie savo tėvus, kurie net neįsivaizduoja, kur įsivėlė jų dukra, stengdamasi pasukti įsilėkusį blogio traukinį priešinga linkme, apie parduotuvę, kur taip ramiai dirbo už minimumą... Ir atsiduso. 

Šeimininkas tuo metu atsilošė kėdėje ir susimąstęs pažvelgė į lubas. 

- Valdžia… Pinigai… Įtaka. Visada to norėjau, visada to siekiau. Nesustojau prieš nieką, jokie moraliniai pančiai manes niekad negalėjo pažaboti. Ir šiandien aš jau kaip niekad arti savo tikslo. Maksimumas valdžios, maksimumas pinigų, maksimumas įtakos! Aš nepaleisiu šito savo šanso. 

Ponas tarsi pabudo iš sapno ir pasžiūrėjo į Akvilę, lyg būtų pamiršęs, kad ji vis dar čia. 

- Na, gražuole, vykdyk užduotį, ir gausi tiek, kiek gyvenime dar nesapnavai. Bet prieš tai, mes turime dar kai ką atlikti… - jo malonybė  atsistojo, ir jo akyse žybtelėjo pragaro šviesa. 

- Ką atlikti? – nustebusi išsižiojo Akvilė. 
- Aš dar tavęs neatžymėjau. 
- Kaip? – merginai susuko vidurius vėl. 
- Paprastai, - jo malonybė priėjo prie Akvilės, ir paglostė jos liekną figūrą, - mes dabar su tavim susieti amžiams… Aš valdysiu visus, valdysiu ir tave. Darysi tai, ko aš norėsiu. Nes aš jau greit būsiu valdžia, absoliuti ir neginčijama. 

Akvilei darėsi tai karšta, tai šalta, ją apėmė siaubas. Ji pati nejausdama pradėjo trauktis nuo šio maloningojo pono. 

- Baidaisi? Nieko, tau padės, - šeimininkas spragtelėjo pirštais, ir į sale įlėkė tie patys du kampuoti vyrukai. Pargrovė Akvilę ant to paties stalo, kur jie ką tik valgė, ir stipriai prispaudė, ji negalėjo net pasimuistyti, tik su siaubu žiūrėjo į artėjantį jo malonybę. 

- Nereikia! – dar spėjo riktelėti mergina, bet vienas iš balvonų delnu užspaudė jai burną. 

Jo malonybė prieėjo prie gulinčos merginos ir grubiu judesiu pakėlė sijoną, perplėšė kelnaites, net nesivargindamas jų numauti. Jo akyse degė tikra pragaro ugnis, ir jis pradėjo segtis kelnes, visa gerkle šaukdamas: 

- Taip, aš geriausias!!! Ko noriu, tą turėsiu!!! Niekas manęs nesustabdys!!! Jūs visi man tarnausit, darysit viską, ką aš liepsiu!!! Jau greit, jau tuoj!!! Ir tu, mergše, darysi viską, ko aš panorėsiu!!! Liepsiu – žudysi, liepsiu – išsiskėsi, liepsiu – pribaigsi netgi savo tėvą ir motiną ir nusimyši ant jų kapo, kad įtiktum man!!! Nes aš noriu būti geriausias!!! Jūs visi – šūdas!!! Mėšlas jūs visi, žemės dulkės prieš mane!!! 

Didžiulės salės lubos, išpaišytos freskomis su šio pono atvaizdu, atkartojo šeimininko šėtonišką balsą. Jo malonybė, nužengiantis iš dangaus, jo malonybė, laiminantis žmones, jo malonybė, šokantis ant suguldytų lavonų... Panašu, kad šeimininko fantazija tokioms scenoms buvo neribota. Akvilė su siaubu žiūrėjo į lubas, inkšdama, negalėdama rėkti, negalėdama net pajudėti, ir pajuto, kaip daiktas, niekada gyvenime neturėtas viduje, įsiskverbė į jos slaptą vietą. Mergina pajuto didelį skausmą, pasirodė, kad ten viduje kažkas plyšo. Ji norėjo rėkti, spardytis, bėgti kuo toliau iš šitos baisios vietos, bet nieko negalėjo padaryti...