Įkalino tave tarsi tarnaitę, vergę,
Grandinių likučiais virtuvėj prirakino.
Rodos, girdi – lietuviai vėlei verkia,
Ar turi Laisvę, jau daug kas nebežino.
 
Kiek buvo džiaugsmo, kaip švytėjo akys,
Kai kėlė Sąjūdis aukščiau virš aukštų liepų.
Klojo gėles, žodžius ugningus sakė,
Mylėt ir gint Dangus kiekvienam liepė.
 
Ją prisiekėm mylėt karščiau už viską,
Kad debesys juodi daugiau jau nepaslėptų,
Kurie pažvelgs, kad jų veidai nušvistų
Ir Lietuva, jos ateitim šį kartą patikėtų.
 
Galbūt be talento, galbūt kažko parūkęs
Panoro „menininkas“ čia save įamžint.
Pastoliais apipynė, įkėlė į „virtuvę“
Ir še, tik džiaukitės — modernų meną turit.
 
Žmonėms ne meno sudarkyto reikia,
Mums reikia angelo, sparnuotos Laisvės,
Kuri stiprybės, išdidumo teikia,
Kurią mylėt galėtų net ir vaikas.
 
..................................................
Išleiskite, išleiskite į laisvę „Laisvę“!