Kartais pažvelgusi tau į akis matau ašarų apkabintą liūdesį,
Kuriame tu paskęsti ir, atrodo, nebesugrįši.

Kartais paimdama tavo ranką jaučiu, kaip ji dreba — kukčioja mano širdis.

Kartais klausydama tavęs girdžiu liūdnas kalbas,
Kurios daužo man akis.

Tavo širdies plakimas man lyg muzika prieš miegą,
Kurios, bijau, staiga galiu nebegirdėti.

Kartais tu pakyli į viršų kaip Džonatanas Livingstonas žuvėdra
Ir skrendi man verkiant gilų vakarą.

Ir dažnai tu man sakai, kad viskas bus gerai,
Kad gyvensime dar ilgai, 
Bet kartais nei aš, nei tu nežinome, kiek yra ilgai.