Susirasiu tiesas, kai išjausiu subendrintą pagreitį,
O paskui joms išnešt iš minties teks ieškoti dar netarto žodžio.
Taikaus būti tiesi, bet kas nors tai pastumdo, tai gundo – vis pakreipia
Ir per dvasios silpnumą nagais išgaląstais nubruožia.
Sąmoningai neinu pasitrinti didžių ir svarbių piramidėje,
Nes, kad savąją atkarpą baigčiau, draugijos triukšmingos nereikia.
Nežinau, ar ko vertos keisčiausios senatvinės vizijos,
Kur nulipti žemyn siūlo kopėčios, liftai ir laiptai.
Užmigdytos nei čepsi, nei knirkia jaunystėj triukšmingos ambicijos – 
Iš sparnų nuplikytų ištraukiau dar likusias plunksnas.
Leisk, Likime,  be skausmo iš kūno dūšelei išlįsti,
Kada buvus aistra užsimerkia ir jau neprabunda.
Neliūdėkit, neširskit, kieno kitos tiesos ir pagreičiai,
Kas dar lipa aukštyn ar tiesiog tabaluoja ant kopėčių.
Ar nebūna ir jums, kad pavargt kartais reikia, kol praregit,
Kad suplyšo gyvenimas tiek, jog neverta jį lopyti?