Kada žemės pluta prasivers
Ir sugrius į ją byrantys miestai,
net tada nesuprasim, kodėl
mes atėjom į pragaro liepsną.
Net tada, kada nuošliaužos
kaimus užklos ir palaidos rusenančią viltį,
Vis ieškosim, ko niekad nerasim, – tiesos,
ir užmerksim akis, nežinodami, ko mums
Dar viltis. Kai ant žemės jau nieko neliks,
Vien tik vandenys, tvyrantis ūkas,
gal dvasia pūstels gyvastį vėl, prisikėlusią
Iš nežinios, iš miražo žvaigždėmis nusėto.
Ten jau būsim ne mes, vien tik tolimas aidas
Kažkur, kažkada gal girdėtas. Kita saulė ir
kitas dangus vėl pradės savo šilumą lieti.
Kris į žemę tas pats tik lietus ir kažkas
išsiskleis vėlei skėtį...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-12-01 20:08:10
Tai filosofinio pobūdžio eilės. Intonacija yra emocinė, o autorės vaizduojamoje pasaulėjautoje jaučiasi
pasaulio katastrofos nuojauta.
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-12-01 19:13:22
patiko, įdomiai išdėstyta
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-12-01 16:01:11
Ten jau būsim ne mes, vien tik tolimas aidas
Kažkur, kažkada gal girdėtas. Kita saulė ir
kitas dangus vėl pradės savo šilumą lieti.
Čia mano nuomone pagrindinė eilėraščio mintis