Kai aš verkiu, dangus prapliumpa lyti –
Širdis aptraukta mėnesienos ūko –
Aš šaltas veidas prie šaltų grindų,
Neturintis gyvenimo tiesų.
 
Jų nieks nerašo, nieks neskaito...
Viena. Viena skruostu riedanti ašara...
Aš – gyvybės medis be šaknų –
Širdy toks vienišas esu.
 
Kai dangus prayra, aš – verkiu.
Many tik siela tyliai kaukia...
Mylėk. Mylėk gyvenimą, žmogau,
Nes aš mylėti jau negaliu.