Vienas lengvas it pūkas atodūsis –
Regis, net negirdžiu, bet juntu...
Kaip juntu baltą debesį skrodusio
Čiurlio skrydį to ryto metu,
Kai mokėdavau jausti tikėdamas –
Mano nuojautos –
Tau arba tu...
O po to viskas dingo.
 
Palietę mes
Nepažindavom savo veidų.
Matėm foną –
Artėjantį gaudesį
Iškraipytų garsų ir vaizdų.
Klaũsėm saulės lyg žaizdras įraudusios,
Kol užgeso glėbỹ ji naktų.
 
Ir užsidengė plėnim pajuodusiom
Netgi akmenys prie pamatų.
Kur gyventa...
.................................................................
 
Nejau tik atodūsiais?
Juk sunkumą lig šiolei juntu...
 
2017 m. spalio 20