Kartais būna ji lyg rožės žiedas
Švelni, graži ir paslaptinga.
Bet kartais duria ji nelyginant erškėtis
Ir tampa ji negailestinga.

Kai priešais stovi ji ir žiūri į tave,
Atrodo, stingsti tu lede
Ir nežinai, ką ji galvoja,
Ir apie ką jinai svajoja.

O kartais norisi jai viską pasakyti,
Tik tūkstantį žodžių ištarti,
Tenori būti jos tu išklausyta,
O gal ir jai ką nors patarti.

Kartais nuotaiką man pakelia
jos linksmas juokas.
Tas nuoširdus, giliai iš jos širdies,
Ne tas šaižus, pašiepantis jos juokas,
Kuris įžeidžia mus išties.

Bet jos širdis iš prigimties yra gera,
Ji nuošordžiai tave palaikys,
Kol neateis ir vėl kita diena,
Kai nežinai, kas dar beatsitiks.