„Sveiki. Na, tai kaip šiandien jaučiatės?“
„Kaip visada, nei gerai, nei blogai. Penki iš dešimt.“

Labai paprasta ceremonija – vakaras buvo ankstyvas, rytas toks pat, atsikeli, trys valandos iki pusryčių, valanda iki tablečių, tada dar valanda iki jūsų. Tarp jūsų ir vaistų yra laiko kavai ir cigaretei, o tada laikrodžio trumpoji rodyklė nė kiek neskuba pasiekti dešimties valandų ribos, o pasiekus tik minutės skiria mus. Jūs ateinate kas rytą su tais pačiais klausimais, mano tokie patys atsakymai, bet diena praskaidrėjo nuo jūsų saulės spalvos plaukų ir akys skvarbios ir žydros stengiasi prisikapstyti iki dugno juodos sielos, bet užtenka tik tos sagos baltam jūsų chalate, ties krūtine, nuo kurios dydžio ji nori iššokti tiesiai man į širdį, kad mano diena būtų geresnė.
„Kaip šiandien jaučiatės?“ O kaip man jaustis priešais užburiančią šypseną ir raminantį balsą, prieš nuginkluojančius jūsų užduodamus labai asmeniškus klausimus, į kuriuos nesivaržau atsakyti, prieš prakeiktą sagą, kuri, rodos, jeigu jūs sunkų rytą sugalvotumėte rąžytis, šautų į mane, peršautų mano pastaruoju metu sunkiai dirbančias kepenis, ir kruviną mano kūną savo (greičiausiai) nuostabaus švelnumo rankomis paimtumėte ir kviestumėte pagalbą, o mano nuo tablečių ir skausmo apsvaigusios akys, tokios pat skvarbios kaip jūsų, žvelgtų į susirūpinusį ir išsigandusį jūsų veidą, prie kokio aš nesu pratęs ir as far as I‘m concerned, jis net neegzistuoja.
Rezidente, aš parduosiu savo sielą už tabletes, kad veidas jūsų kas rytą būtų dar gražesnis ir mielesnė šypsena ir vis asmeniškesni klausimai. „O ar norėtumėte dabar nusirengti ir nueiti kur nuošaliau?“ Norėčiau bent jau išgirsti iš jūsų tokį klausimą, o tada pažiūrėsim, kas bus. „Galbūt jums nejauku, nes norite, kad atsisegčiau šitą sagą?“ Kad ir visas, daug geriau, jei visas, ir užtrauktuką kelnių, ir spyną liemenėlės, ir širdį galite atsisegti, nors labai gali būti, kad ji man nereikalinga.
Penki iš dešimt, negali būti šituose žodžiuose daugiau melo, nes aš degu viduje pykčiu ir aistra jūsų skruostų duobutėms, kaip man niežti nagus, kai jūsų dėmesį labiausiai patraukė ne mano rašyti tekstai, susiję su liga, bet su erotika ir karščiu; karščiu, nuo kurio man svaigsta galva, galbūt dėl jūsų buvimo čia, kitoj stalo pusėj, o gal paprasčiausiai dėl to, kad sušiktas birželis ir lauke karšta kaip pragare. Nurenkite mane, rezidente, ir darykit su manim ką norit, vis tiek šiuo momentu iš manęs jokios naudos, jokios nuotaikos, tik atsakymai į asmeninius klausimus, į kuriuos nesivaržau jūsų pakerėtas atsakyti, arba iš tiesų nesu toks jautrus ir uždaras, kaip man atrodo.
Vakare gausiu raminamųjų ir jų padedamas neturėsiu pasirinkimo nemiegoti. Ryte – ceremonija paprasta.
Mano vaistų šalutinis poveikis yra atminties prastėjimas. Gal dėl to net vardo jūsų nesugebu prisiminti.