Smok, Vyti, tiems kalaviju, kurie tave iš Vilniaus guja.
Trenk plokštuma per jų sėdynių plokštumas.
Apninka abejonės, ar mes dar Lietuvos valstybę turim,
Ar turim protėvių statytą sostinę?
 
Mekena „menininkai“ tarsi ožiai tvartely:
Mums piknikams kalvelės baisiai reikia,
O Vytis, Vytis, galbūt suras į Kauną kelią,
Pietų svečiai jo bijo, žirgą peikia.
 
Minėsim šimtmetį, aidės saliutų salvės,
Užges jų kibirkštys, paliks vien dūmų tvaikas,
Tik Gedimino kalno niekas dar negelbės,
Matai, nors pilies sienos skyla, kol kas laikos.
 
Valdovų rūmuose duš brangios taurės,
Ministrių rankose putos brangus šampanas,
Tai kas, kad meilės Lietuvai takelis siauras,
Bet postas, postas toks pelningas, geras.
 
Tegul balsuoja žmonės, niršta, protestuoja,
Jų vienas pirštas šimteriopai galingesnis.
Pakels... ir Vytis jau už vartų, jau šuoliuoja,
Kol meras, kol premjeras bus šiek tiek drąsesnis.
 
............................................................
O Vyti, mūsų Vyti, gynėjau bočių žemių,
Stovėk sargyboje, stovėki Vilniaus aikštėj.
Nereikia tau kovoti, nereikia jot į karą,
Tiktai garbės, tautai garbės prarast neleiski.
 
Neleiski menkinti didvyrių partizanų,
Juodiems krankliams lakštingalas nustelbti
Ir tėvų kalbą, šventą žodį, brangų raštą
Klastūnėm raidėmis neleisk užteršti.