Atsimušę ištyška lašai
Ant praeivių nuvarginto grindinio.
Šimtaakiai namai, nulydėję praeivį, žvairėja.
Miestas bijo savęs – 
Jis apsimeta lėkštas ir linksmas.
Puokštę šimto kvapų iš tarpuvarčių surenka vėjas,
Smaugia šitais kvapais
Link pavasario tįstančią nosį.
Sugraudinimo pleistras ant sutikto purvino elgetos.
Šimtą metų klajok po raizgytas gatves, sužinosi –
Milijonai žmonių,
Bet iš jų gal šimtinė dar meldžiasi.
Akmeniniai didvyriai kuprotų piliečių nemato,
O virš rūmų plevenančios vėliavos spalvos išbluko – 
Ne kraujas.
Sugrįžtu į save
Kaip priklauso šventovėj – be batų.
Naujas rytas už lango,
Tačiau nusivyliau – peizažas nenaujas.
Atsimušę ištyška lašai
Į papilkusius suodinus stogus,
O tapytojo džiaugsmui
Pražydo gatvelėje skėčiai.
Koncentruota trintis.
Kaip sunku egzistuot čia patogiai,
Jei išskrist negali,
Jei svajoji pabėgt, pasislėpti
Nuo reklamų rėksmingų ir dulkėmis apnešto blizgesio,
Nuo daugybės garsų,
Sulipdytų į kriokiantį gausmą.
Kad benamis šunėkas tave pasirinkęs biznos uodegėlės nevizgintų,
Tau ant batų numetęs 
Minioj nebematomų skausmą.