Cigaretė užgeso į asfalto akmenukus, mano akys nusidažė dūmų spalva, ant upelės krenta mirę medžių lapai, o dangų po debesų nuošliauža palaidojęs ruduo sėdi ant akmens kitoje kranto pusėje, geria vyną, šypsosi barzdotas jo veidas ir išpuvę dantys, pavandenijusios akys žiūri į mane ir ragina ilgiau nedelsti.
Man dar kyla dvejonių; vanduo šaltas, upelė negili, esu vidury miesto, dėl to didelė tikimybė, kad kas nors mane ištrauks. Be to, aš bailys, o čia nors ir ne pats didžiausias žingsnis fiziškai, bet nusiteikimo reikalauja.
Pažiūrėjau į rudenį.
Jo veidas toks, kad vasaros daugiau nepamatys. Geriausiu atveju tik žiemą.
Jo gerkle leidžiasi suknelės raudonumo vynas.
Aš susileidžiu dar vieną cigaretę.
Jo raukšlėti pirštai lamdo plastikinį butelį, lyg ieškodami ramybės.
Tabako skonis karštas ir saldus, priešingai nei ši diena.
Jo susivėlusiuose plaukuose lizdus sukrovė krentantys lapai.
Cigaretė užgeso į asfalto akmenukus.
Man atsistojus jo akys išsipūtė, vyzdžius užliejo visos rudens spalvos.
Prieš prarasdamas sąmonę nuo deguonies trūkumo mintyse dar spėjau surimuoti:
Lai parneš mane namo
Nuo cigarečių
Rudas upės vanduo