Ištirpt rūke lig šalto lašo,
Lig balto šerkšno smilkiniuos,
Kad grįžčiau vėl ant miško tako
Ryto saulužės spinduliuos.
 
Tegul kartu ištirpsta juodos gelmės
Skriaudų, nelaimių ir kovos,
Kuri nesantaikos lavinom veržias
Ant mūsų žemės, ant šventos.
 
Rodos, kelius į laisvę tiesėm,
Žadėjom eit gražiai visi,
Tarnaut tik Lietuvai prisiekėm
Išbandymo mirtim nakty.
 
Ilgai svarstau metus atvertęs:
Kuriuose darėme klaidų,
Kad iš tautos beliko vardas
Užklotas lapkričio rūku?
 
Daugiau ginčų nei tikro darbo...
Ar Vilnius vis dar Lietuvos?
Atminčiai vietos nesuranda,
Matyt, ir Vytis liks sapnuos.
 
Kultūra liko be kultūros,
Sukals į raštą tris vinis,
Nereiks nė klaust, ar garbę turim,
Jei tvarko mus tarsi avis.

........................................
Ištirpt rūke lig paskutinio lašo,
Kai miega didvyriai kapuos.
Kas juos prikels ir kas pažadins
Atgimt po šimtmečio vaikuos?