Ruduo – į pabaigą.
Į pabaigą – lietus,
Palikęs tūkstančius mažų žingsniukų,
Kada tipeno mūsų laikas arba tu,
To laiko visada visur pritrūkus.
 
Pritrūkusi vilties, o gal jos pamatų –
Debesimis nuplaukti galim greitai.
Kaip ir nukrist iš jų...
Ir aš dabar krentu...
Išties einu, kur dviese bandėm eiti.
 
Tuo pat taku be priežasties sustot,
Be priežasties pagreitinti ėjimą,
Kada aplinkui blyksi debesų vanduo
Virpėjęs ratilais,
Dabar – nurimęs.
 
Paviršiuje neįtikėtinai skaidrus –
Lyg spindis buvusios giedros, laukimo,
Kai lyg eilėraštį dalijom į metrus
Gyvenimą –
Nejausdami jo rimo.
 
Galbūt todėl pabaigoje ruduo, lietus –
Jų niekada nebegali nuspėti...
......................................................................
 
Ir nieko keisto, kad mes jau ne kartu –
Aš – atsisagstęs paltą,
Tu – įsigijus skėtį.
 
2017 m. lapkričio 18 d.